Kai turi viską, bet viduje vis tiek tuštuma: pasakė, kodėl turėti viską dar nereiškia būti laimingam

Taip. Ateina žmonių, kurie nori dar sąmoningiau būti savimi. Tačiau gerokai daugiau yra tų, kurie ieško laimės arba bando suprasti, kas ji iš tiesų yra. Su jais pokalbis apie laimę dažnai pasisuka link klausimo: ar laimė – tai „turėti“, ar laimė – tai būti?

Yra žmonių, kurie turi daug: pasiekimų, turto, daiktų, statuso, patirčių. Ir vis dėlto jie nesijaučia laimingi. Milijonieriai taip pat nusižudo. Tyliai daugeliui kylantis klausimas skamba taip: „Jeigu turiu viską, kodėl viduje vis tiek kažko trūksta?“ O kartais – dar skaudžiau: „Kodėl kitas turi daugiau nei aš, o aš dėl to jaučiuosi mažesnis?“ Sąmoningai sau užduotas toks klausimas veda ne į pavydą, o kur kas giliau – į santykį su savimi.

Laimė turėti dažnai prasideda nuo pažado sau: „Kai pasieksiu, gausiu, įgysiu – jausiuosi gerai.“ Turėti tokiam žmogui reiškia saugumą, kontrolę, pripažinimą, jausmą, kad esi „kažkas“. Tai nėra bloga laimės forma – ji reikalinga. Problema prasideda tada, kai turėjimas tampa pagrindine savivertės atrama. Tuomet pasiekimai turi būti nuolat kartojami ar gerinami, ramybė tampa labai laikina, o kiekvienas kitas žmogus – potencialus matas, su kuriuo lyginiesi.

Laimė turėti dažniausiai kelia klausimus: „Ar man pakanka? Ar aš neatsilieku? Ar kiti neturi daugiau?“ Tai – nuolatinis lyginimasis, tampantis nematomu skausmo šaltiniu. Lyginimasis beveik visada žeidžia, skaudina, kelia nerimą – net ir tuomet, kai, atrodytų, „laimi“ šiose varžybose. Kodėl taip yra? Nes lyginantis su kitais, žmogus pats sau tampa objektu, o jo vertė – sąlyginė. Tuomet „aš“ ima priklausyti nuo „kitų“.

Ypač skaudžias žymes savęs ir savo laimės suvokimui palieka artimųjų lyginimas su kitais ir šeimos, vaikų, partnerių vertinimas per pasiekimus. Tada meilė ima maišytis su gėda ir nepakankamumo jausmu, o artumas – su įtampa. Lyginimasis tampa vidiniu balsu, kritiku. Ir tai nėra tik blogas įprotis – tai ženklas, kad savivertė neturi vidinės atramos.

Laimė būti

Kaip ją apibūdinti? Laimė nėra euforija ar nuolatinis džiaugsmas. Laimė – tai būsena, kai leidi sau jausti, o ne tik turėti ar pasiekti. Būsena, kai esi ryšyje su savimi net ir tada, kai nėra rezultato, pasiekimo, laimėjimo. Būsena, kai nebėgi nuo tuštumos, o gali joje pasilikti ir vis tiek jaustis gyvas.

Laimė būti klausia ne „ką dar turiu padaryti?“, o „ar aš esu gyvas tame, kas vyksta dabar?“ Laimės paradoksas yra toks: kai bandome laimę turėti, dažnai pametame gebėjimą būti. O kai leidžiame sau būti, turėjimas nustoja mus valdyti – jis tampa priedu, o ne sąlyga.

Būtent čia laimė nustoja būti trapi, nes nebepriklauso nuo to, ką galima prarasti. Laimė būti reikalauja kitos savivertės formos – tokios, kuri nėra pastatyta ant įrodymų. Ji kyla iš vidinio leidimo sau egzistuoti be sąlygų. Tai ne jausmas „esu geras, geriausias, pakankamas“, o tylus žinojimas: „aš esu“.

Tokią savivertę turinčiam žmogui nereikia nuolat savęs matuoti, kito sėkmė jo negriauna, o klaidos nesunaikina tapatybės. Jis gali jaustis pažeidžiamas, liūdnas ar pasimetęs ir vis tiek neprarasti savęs. Tai ir yra esminis skirtumas, kai kalbame apie laimę ją patirti, o ne turėti.

Kodėl turintys dažnai nėra laimingi?

Klausimas „Ar sveika savivertė susijusi su laime?“ labiau retorinis – beveik visi žinome, kad taip. Tačiau ši sąsaja dažnai suprantama klaidingai. Sveika savivertė nėra: „aš geresnis už kitus“, „aš daugiau pasiekiau“, „aš vertingas, nes mane giria“. Sveika savivertė skamba tyliau: „Aš turiu vertę net tada, kai nieko neįrodinėju.“

Tokia savivertė susilpnina lyginimosi su kitais galią: kito sėkmė nebežemina, o savo nesėkmė nesunaikina tapatybės. Ir būtent čia ima rastis kita laimės forma.

Terapijoje dažnai matyti, kad žmonės, kurie daug pasiekė ar sukaupė, gyvena nuolatiniame įrodinėjime: jie bijo prarasti, bijo sustoti, kartais – bijo tylos. Nes tyloje gali iškilti klausimas: „Kas aš esu, jei nieko nedarau, nieko neįrodinėju?“ Jei savivertė pastatyta ant turėjimo, buvimas be veiklos ima kelti nerimą. Todėl pasiekimai nebeatneša laimės – jie tik trumpam užtildo vidinį nepakankamumo jausmą.