Kai toks gražus vakaras nieko kito nesinori tik būti šalia to, ką labiausiai myli. Staiga atėjusios vasaros proga sekame jums šįvakar meilės pasaką apie raganos burtus, miegančią šalį ir iš sapnų pažadintą karalaitę.
Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene.
Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo.
Pagaliau įvyko, ko troško karaliai: jiems gimė duktė, ir tokia graži, kad nė pasaka apsakysi, nė raštu aprašysi.
Gimusios dukters garbei karalius iškėlė visai šaliai puotą. Krikšto motinomis sukvietė visos šalies laumes, išskyrus vieną senę pikčiurną. Ir atėjo į puotą visos septynios laumės. Kiekvienai padėjo po lėkštele.
Pakviestos viešnios valgė, gėrė, o paskui meiliai lenkėsi virš mažiukės lopšio. Kiekviena skubėjo kuo nors apdovanoti karalaitę.
— Gražumo tu būsi kaip skaisti aušrelė,— tarė jaunoji laumė.
— Tu vaikščiosi auksuota,— pranašavo antroji.
— Už auksą skaidresnė, už saulę šiltesnė bus tavo jaunoji širdelė,— kalbėjo trečioji.
— Aš balsą lakštutės tau duosiu.
— Galvota tu būsi.
— Mylėsi ir šelpsi nelaimėj tu žmones.
— Aš laimę ir džiaugsmą mažiukei teikiu,— tarė septintoji laumė ir staiga apmirė iš baimės: prie lopšio pasirodė aštuntoji, neprašyta viešnia — žila burtininkė.
— Ir aš atnešiu tau dovaną, nors ir neprašyta einu į puotą,— piktai sušnypštė senė.
— Šešioliktuosius metelius pasiekus, tave nelaimė ištiks: įsidursi verpstės smaigaliu ranką ir nuo to mirsi. Tą pasakius, laumė išnyko taip pat staiga, kaip ir atsiradusi.
Karalius su karaliene baisiausiai nusiminė ir ėmė verkti.
— Mes nieko negalim nelaimėj padėti,— liūdnai tarė gerosios laumės,— nebent kiek sumažinti nelaimę: karalaitė nemirs, bet užmigs; už šimto metų gražuolė vėl nubus,— ją prikels jaunas, narsus karalaitis.
Stebuklingosios viešnios išnyko, o karalius su karaliene ėmė galvoti, kaip čia nelaimės išvengus ir išgelbėjus dukraitę nuo raganos keršto. Tuojau buvo išleistas įsakymas, idant visoj karalystėj nebesėtų ir nebeverptų linų, o ratelius ir verpstes kad visi sudegintų. Šešioliktus metus užkliudžius, išėjo sykį karalaitė po sodą pasivaikščioti.
Bevaikščiodama priėjo seną dantėtą bokštą. Durys į bokštą buvo atviros; į aukštą kilo seni, sudrūniję laiptai.
Akimirksniu karalaitė užbėgo girgždančiais laiptais ir atsidūrė didokame kambaryje.
Ten sėdėjo senelė (ta pati burtininkė), verpė ir dainavo:
Sukis, sukis, verpstužėli,
trauki ploną siūlužėlį,
štai ateina viešnužėlė,
skaisti, graži mergužėlė!
— Senele, senele, ką tu čia dirbi? — paklausė pribėgus gražuolė ir nutvėrė verpstę.
Jos aštrioji smaigtis įdūrė karalaitei ranką, ir ji čia pat krito ant grindų. Pranašystė išsipildė: gražuolė paskendo
į gilų miegą. Draug su ja užmigo rūmai ir visa karalija. Žmonės, paukščiai ir žvėrys tarytum staiga suakmenėjo toj padėty, kokioj kas rados, kur kas buvo, stovėjo ar sėdėjo, kur kas važiavo ar ėjo, ten ir pasiliko. Medkirtis pakėlė kirvį,— taip ir liko. Virėjas užmigo ant puodo su šaukštu rankoje. Ekonomas norėjo kaip visuomet siurbtelėti iš butelio vyno — taip ir užmigo. Užmigo arklidėse arkliai, būdose šunes, voratinkliuose vorai. Priešais rūmus stovėjo gvardija su šautuvais ant pečių ir knarkė net ūsai plevėsavo. Užmigo turtingoj salėj už puikiausių stalų karalius su karaliene ir puotaujantys dvariškiai. Apmirė katė, nutvėrus pelę, sustingo kerdžius, laikydamas už pakarpos piemenį, taip pat miegantį. Nutilo vėjelis. Nejudino lapų medeliai, nebeošė giria. Nurimo čiurlenę ir sraunūs upeliai.
Viską užmigusioj karalystėj sukaustė giliausias miegas, kaip žiemą šaltis sukausto vandens ledais. Viskas užmigo, viskas sustingo, ir kurtu, tylu rados šalyje. Sode apmirė blizgąs ore fontanas; nurimo plaštakė ant baltosios rožės žiedų; miško tankmėje užsnūdo ir baukštusis kiškelis.
Po to į sumigusią šalį atvyko septynios gerosios laumės, garbingai pakėlė miegančią karalaitę, gražią kaip pavasario rytas, padėjo ją krištolo rūmuose į marmurinę lovą ir paliko, paskui pabučiavo savo krikšto dukterį ir staiga išnyko.
Niūksoję apie rūmus kalnai vienu metu iškilo, ir tamsios pakalnės apaugo neįžengiama giria. Ir dabar jau nebešmėstelės oru paukštelis, neprabėgs padangėse debesėlis. Daug narsių kunigaikščių mėgino įžengti į tą užburtą šalį ir prikelti miegančią karalaitę. Bet visi jie žuvo girių tankmėse.
Praėjo šimtas metų. Vienas kaimynas karalaitis bemedžiodamas giliai įėjo į užburtą šalį ir paklydo. Bet štai susitinka jis piemenį.
— Pasakyk man, geras žmogau, kokių čia bokštų viršūnės matosi pro šią snaudžiančią girią? — paklausė jaunikaitis.
— Tai mirusios šalies bokštai,— atsakė senis.
— Raganos rūstybė užmigdė tenai jauną karalaitę giliausiu miegu, kuriam nė galo nėra.
Sudrebėjo rūpesčiu karalaičio širdis, ir nusprendė jis išgelbėti užburtą gražuolę arba pats žūti.
Ir štai narsusis jaunikaitis ėmė veržtis per tankųjį mišką, pro neperžengiamus slėnius ir giliausias bedugnes, lauždamas dygliuotus krūmus. Išvargintas ilgos kelionės ir sunkios kovos, jaunas gražuolis pagaliau visa pergalėjo: jis jau skuba sodo alėja, ir atsiveria priešais jį rūmai.
Čia visur rožės, marmurinės statulos, sidabriniai fontanai, veidrodžiai, blizgučiai ir auksas. O tarpe tų grožybių — miegantys veidai: karaliaus, karalienės, rūmininkų, sargybos, virėjo, medkirčio su kirviu rankoje bei ekonomo su buteliu. Vienas dvariškis tarytum eina, bet nejuda; kitas rengiasi gulti, bet nespėjo nusirengti, ir miega pakrypęs, nes nebesuspėjo atsigulti, o aplinkui kaip kapuose kurti tyla. Girdėtis tiktai karalaičio žingsniai bei žvangėjimas pentinų marmuriniais laiptais.
Skaistus, gražus kaip jaunas dievaitis įėjo jis į karalaitės rūmus, pamatė miegančią karalaitę ir pabučiavo gražuolę tiesiai į lūpas. Tuo pabučiavimu miego galybė buvo įveikta, karalaitė atmerkė skaisčiąsias akis, ir staiga lyg viesulas palytėjo miegančią karaliją,— viskas joje nubudo, sujudo, prašneko. Karalius su rūmininkais baigė gerti taures, medkirtis pokštelėjo kirviu, ekonomas sriūbtelėjo iš butelio vyno, kerdžius nupešė už čiupros piemenį, sulojo šunes, sužvengė žirgai, per lapelius teškeno pavasario lietutis.
Karalius su karaliene atsiminė dukterį ir išėjo jos ieškoti. O gražuolė jau lipo laiptais žemyn ir vedėsi už rankos drąsųjį karalaitį.
— Tai jis išblaškė raganos burtus,— tarė karalaitė, skaisčiai nusišypsojus.
— Jis mano sužadėtinis!
Karalius su karaliene džiaugsmingai palaimino savo vaikus. Atšoko puikiausias vestuves. Į puotą vėl atvyko septynios gerosios laumės, o piktoji burtininkė nežinia kur dingo.
Sako, nuo to laiko toj karalystėj nebesą nei vargo, nei pikto, nei barnių, o įsivyravusi ten taika ir meilė.
Taip pat skaitykite:
Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža
Ketvirtadienio liaudies pasaka: be galo
Ezopo pasakėčia apie elnią ir vynmedį
Rusas Ivanas, caraitė, slibinas ir moralas nemeluoti
Melų pasaka arba begalinė vaizduotė
Egzorcizmas arba kaip panai išvaro velnią
