Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka – ponas Tinginys, aplankęs visus drauge su pavasarine saule. Gal mums, baigus sekti pasaką, imsite atsargiau tingėti, kas tiek jums, tiek aplinkiniams bus tik į naudą.
Dvylika bernų, kurie visą dieną nieko neveikė, vakare taip pat nenorėjo savęs varginti, sugulė į žolę ir ėmė girtis savo tinginiu. Vienas sako:
— Kas man darbas su kitais, man pakanka savim rūpintis: valgau nemaža, o geriu dar daugiau.
Pavalgęs keturis kartus, truputį palaukiu, kol išalkstu, tada vėl drožiu. Anksti keltis nemėgstu, o kai saulė pakyla, vėl ieškau pavėsio kur pailsėti. Pašauks mane ponas, apsimetu nieko negirdįs; pašauks antrą kartą, iš pradžių palaukiu, paskui atsistoju, pasirąžau ir einu iš lengvo. Tik taip darydamas dar gali žmogus gyventi! Kitas atsiliepė:
— Aš turiu liuobti arklį, bet kada noriu, tada duodu ėsti, o kada nenoriu — neduodu. Tingiu ir žąslus jam išimti iš dantų. Užtat atsigulu į avižų lovį ir miegu po keturias valandas. Paskui ištiesiu koją, patraukiu porą kartų arkliui per pilvą, ir šukavimas jau pabaigtas! O kas ten tau žiūrės? Bet vis dėlto mano darbas sunkus!
Trečias pasakė:
— Kam save darbu varginti? Iš to nieko gero nebus. Buvau kartą atsigulęs prieš saulę ir užmigau.
Netrukus pradėjo lynoti, bet kur tu užmigęs kelsiesi? Atsidaviau Dievo valiai ir guliu.
Paskui taip ėmė lietus duoti, jog man kuokštais pradėjo rauti plaukus ir nešti tolyn, o galvoj net skylę pramušė. Tada pasiėmiau molio ir užsilipdžiau skylę. Tokių bėdų esu turėjęs ir daugiau!
Ketvirtas tarė: — Pradėdamas kokį darbą, aš valandą pailsiu, kad stipresnis būčiau, o paskui vis dairausi, ar kas atėjęs manęs nepavaduos. Radęs pavaduotoją, suverčiau jam visą darbą, o pats tik žiūriu, kad jis dirbtų: juk ir to man užtenka!
Penktas tarė:
— Aš turiu nešioti iš arklidės mėšlą ir krauti į ratus. Bet labai nesiskubinu: įbedu šakes į mėšlą, truputį pakeliu aukštyn, paskui pailsiu ketvirtį valandos ir tada metu į vežimą. Užtenka, kad per dieną sukariu kartą. Kokia būtų man nauda, jei bedirbdamas galą gaučiau!
Šeštas tarė:
— Turėkit gėdos taip tingėti! Žiūrėkit, aš jokio darbo nebijau, tik pirma tris savaites paguliu.
Gulėdamas net nenusivelku ir nenusiaunu — kam be reikalo lankstytis. O lipdamas kopėčiomis pastatau abi kojas ant pirmutinės pakopos ir kitas skaitau, kad žinočiau, kur turėsiu ilsėtis!
Septintas tarė:
— Man taip nesiseka, ponas seka, kaip dirbu, tik jo kiauras dienas nešti namie. Nors vos keliu kojas, bet savo darbų neapleidžiu. Mane iš vietos gali pajudinti tik keturi tvirti vyrai. Kartą išvirtau ant lovos, kur jau gulėjo šeši žmonės, išsitiesiau ir užmigau. Paskui nebegalėjo manęs prikelti, o norėdami, kad sugrįžčiau namo, turėjo nešte parnešti!
Aštuntas tarė:
— Matau, vienas tesu vyras, kaip reikia. Radęs kely akmenį, neturiu nė mažiausio noro kelti aukštyn koją ir žengti per jį, bet tuojau guluosi žemėn, tegu ten didžiausias purvas būtų, ir taip guliu, kol saulė vėl išdžiovina; daugiausia, kad džiūdamas kartais apsiverčiu ant kito šono!
Devintas tarė:
— O, žiūrėkit, kas man buvo! Gulėjo šiandien prieš mane duona, o aš tingėjau ištiesti ranką pasiimti, ir ko badu nenudvėsiau. Taip pat ten stovėjo didelis ąsotis vandens, o aš nusprendžiau geriau nutrokšti, negu pakelti jį aukštyn. Man net sunku buvo pasiversti, ir aš visą dieną išgulėjau kaip koks maišas!
Dešimtas tarė:
— O aš dėl tinginio sulaužiau koją — aure kaip ištinus blauzda! Gulėjom trise ant kelio, ir aš ištiesiau kojas. Važiavo kažkas su ratais ir pervažiavo man koją. Žinoma, būčiau kojas patraukęs, tik negirdėjau atvažiuojant: mat uodai bimbė man pagal ausis, lįsdami pro nosį ir išlįsdami pro burną, tik kas juos nuo savęs vaikys?
Vienuoliktas tarė:
— Šiandien aš atsisakiau tarnybos. Pakako man valkioti šeimininkui sunkias knygas — prie to darbo sugaišdavau visą dieną. Tiesą sakant, jis nemėgino manęs drausti, nes aš jam niekados nevalydavau drabužių, visados būdavo dulkini, ir kandys juos suėdė!
Dvyliktas tarė:
— Šiandien nuvažiavau į lauką su ratais, pasitiesiau juose šiaudų ir atsigulęs užmigau. Vadelės tuo tarpu ištrūko man iš rankų, o atbudęs žiūriu, kad arklys beveik išsikinkęs — nei pavalkų, nei balnelio, nei lanko nebėra. Matyti, kas eidamas paėmė ir viską nusinešė. O ratai įvažiavę į balą ir įklimpę. Aš apsidairiau ir vėl išsitiesiau ant šiaudų. Pagaliau atėjo pats šeimininkas ir ištraukė ratus, o kad nebūtų atėjęs, manęs čia nebūtų, aš dar būčiau ten ramiai sau betysojęs!
Taip pat skaitykite:
Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža
Ketvirtadienio liaudies pasaka: be galo
Ezopo pasakėčia apie elnią ir vynmedį
Rusas Ivanas, caraitė, slibinas ir moralas nemeluoti
Melų pasaka arba begalinė vaizduotė