Kodėl nuolatiniai komplimentai ne visada yra geras dalykas? Tyrimai atskleidė nemalonią tiesą

Darbo aplinkoje dažnai tikimės draugiškumo ir pagarbos, tačiau ribą tarp mandagumo ir žalingo nuolankumo peržengiame daug dažniau, nei manome. Socialinė psichologė Tessa West šį reiškinį vadina nerimastingu malonumu – kai jaučiame stresą, bet vietoj atvirumo pasirenkame perdėtą malonumą ir tuščius komplimentus.

Tokios akimirkos pažįstamos daugeliui: prakaituojančios delnai, pagreitėjęs pulsas, noras išvengti akių kontakto. West daugiau kaip 20 metų tiria šias situacijas laboratorijoje, matuodama ne tik žodžius, bet ir kūno kalbą bei fizines reakcijas – širdies ritmą, kraujospūdį, hormonų pokyčius.

Nerimastingas malonumas ir jo kaina

Jos tyrimuose dalyviai dalyvauja derybose, teikia grįžtamąjį ryšį ar atlieka sudėtingas socialines užduotis. Užuot nuoširdžiai pasakę, ką mano, žmonės dažnai renkasi saugią, tačiau ne naudingą strategiją – giria kitus net tada, kai šie akivaizdžiai pralaimėjo.

Viename eksperimente derybų laimėtojai turėjo duoti konstruktyvų patarimą pralaimėjusiems partneriams. Vietoj konkrečių pastabų jie „lankstėsi“ komplimentais: gyrė ankstyvus, nenaudingus pasiūlymus ar tai, kad oponentas neklausinėjo apie jų interesus. Taip sukuriamas klaidinantis įspūdis, kad viskas buvo puiku, nors iš tiesų žmogus prarado galimybę mokytis.

West darbai rodo ir kitą problemą – būtent rasinės ir kitokios mažumos dažniausiai atsiduria tokių nerimastingai malonių sąveikų epicentre. Norėdami neatrodyti šališki, dauguma žmonių tampa perdėtai mandagūs, tačiau jų kūno kalba ir fiziologinis stresas išduoda tikrąjį diskomfortą.

Viename tyrime, kuriame kartu bendravo juodaodžiai ir baltaodžiai dalyviai, būtent juodaodžiai fiziologiškai „susisiekdavo“ su baltaodžių nerimu: kuo labiau šie vengė akių kontakto, muistėsi ar juto streso hormonų šuolį, tuo labiau partnerių kūnai perimdavo tą įtampą. Tai reiškia, kad nuolatinis santykis su nerimastingai maloniais žmonėmis gali realiai paveikti sveikatą.

Darbo kultūros keitimas: ką daryti?

Pasak West, sprendimas nėra tiesiog „būti kietesniems“. Pirmiausia verta įsivertinti, kiek komanda iš tiesų nori nuoširdaus, konkretaus grįžtamojo ryšio. Dažnai paaiškėja, kad daugeliui pabodo tušti „šaunu“, „puiku“, kurie skamba labiau kaip tingumas, o ne palaikymas.

Vietoj pasirinkimo „maloniai ar sąžiningai“ ji siūlo kalbėti apie dvi ašis: bendras ar konkretus ir „tęsk“ ar „prašau liautis“. Pavyzdžiui, abstrutų priekaištą „trūksta iniciatyvos“ verta paversti aiškia situacija: „Nelauk, kol Tomas paklaus dėl klaidų, pats jam parašyk, kai jas randi.“

Tokia kritika turi būti susieta su aiškia alternatyva – ką daryti kitaip. West pabrėžia, kad tai galioja ir darbe, ir asmeniniame gyvenime: vien „nedaryk taip“ be „pabandyk šitaip“ retai kam padeda augti.

Praktikoje ji siūlo pradėti nuo neutralių temų, pavyzdžiui, pristatymo struktūros ar skaidrių išdėstymo. Taip žmonės pripranta prie tikslaus, bet neskausmingo grįžtamojo ryšio, mažėja nerimas ir kūno įtampa, gerėja tarpusavio pasitikėjimas.

Mandagumo West nesiūlo atsisakyti – priešingai, ji ragina perkelti jį iš turinio į pateikimą. Nuoširdus susidomėjimas, įsiklausymas į kitų tikslus ir pagarbus tonas gali eiti išvien su aiškiais „prašau liautis“ ir „tęsk būtent tai“. Tokia kultūra, anot mokslininkės, kuria ne trapias šypsenas, o tikrą profesinį augimą.