Laiko nėra ar noro? Kodėl profilaktiniai patikrinimai lieka tik planuose
Profilaktiniai patikrinimai vis dar atidedami ne todėl, kad žmonės nesuprastų jų vertės. Dažniau nutinka priešingai: dauguma žino, kad tikrintis reikėtų, bet kasdienybėje šis sprendimas vis tiek nuslysta į vėliau. Kol nieko neskauda, patikra atrodo ne skubus poreikis, o dar vienas reikalas, kurį bus galima susitvarkyti kitą savaitę, kitą mėnesį ar „kai bus daugiau laiko“.
Būtent čia ir slypi visa prevencijos problema. Profilaktika konkuruoja ne su liga, o su žmogaus įpročiais, baimėmis, darbais, nuovargiu ir nuolatiniu jausmu, kad rimtesnių problemų dabar lyg ir nėra. Todėl prevenciniai patikrinimai atidedami ne dėl vienos priežasties, o dėl kelių sluoksnių vienu metu.
Didžiausia kliūtis dažnai yra ne pinigai, o psichologija
Viena svarbiausių priežasčių yra labai paprasta: žmonės nenori išgirsti blogos naujienos. Sisteminių apžvalgų duomenys rodo, kad tarp dažnų nedalyvavimo priežasčių yra ne tik laiko stoka ar prastas paslaugų prieinamumas, bet ir nepasitikėjimas patikra, nenoras sužinoti rezultatų ir bendras tikėjimas, kad jei simptomų nėra, tikrintis gal dar neverta.
Tai gana žmogiška reakcija. Profilaktinis patikrinimas verčia susidurti su tuo, ką daug kas mieliau paliktų migloje. Kol neatliktas tyrimas, liga tarsi neegzistuoja. O kai tyrimas atliekamas, atsiranda rizika, kad teks priimti nemalonią realybę, keisti gyvenimo būdą ar pradėti gydymą.
Prie šio vengimo prisideda ir gėda, nejaukumas ar baimė, ypač kalbant apie onkologines prevencines programas. OECD ataskaita apie vėžio priežiūrą pažymi, kad dalyvavimą atrankinėse programose mažina ir skausmo, ir gėdos, ir diskomforto baimė. Kitaip tariant, kliūtis dažnai yra ne informacijos stoka, o noras atidėti emociškai nemalonų veiksmą.
Net ir norint pasitikrinti, tai ne visada patogu
Kita didelė priežastis yra logistika. Prevencija dažnai pralaimi ne dėl požiūrio, o dėl to, kad žmogui paprasčiausiai nepatogu. Reikia registruotis, derinti laiką, išeiti iš darbo, kažkur nuvažiuoti, laukti eilėje, kartais atlikti daugiau nei vieną žingsnį.
OECD pabrėžia, kad žmonių galimybė gauti sveikatos priežiūros paslaugas vis dar priklauso nuo finansinių, geografinių ir organizacinių kliūčių. Žemesnių pajamų žmonės nepatenkintus sveikatos poreikius nurodo gerokai dažniau nei aukštesnių pajamų grupės. O Europos tyrimai apie patikras rodo, kad ypač pažeidžiamose grupėse kliūtimi tampa ir nuotolis, ir ribotas prieinamumas, ir menkas sistemos lankstumas.
Tai paaiškina, kodėl net nemokamos programos ne visada pasiekia gerą dalyvavimą. Jei žmogui prevencinė patikra reiškia papildomą organizacinę naštą, ji labai lengvai pralaimi kasdieniams darbams.
Lietuvoje problema matoma jau seniai
Lietuvoje ši tema nėra nauja. Sveikatos apsaugos ministerija pati pripažįsta, kad nors prevencinės programos šalyje vykdomos jau daug metų, dalyvavimo rodikliai nacionaliniu mastu išlieka nepakankami. Būtent dėl to pradėtas centralizuoto kvietimo modelis, kai gyventojai į kai kurias vėžio prevencijos programas kviečiami asmeniškai, o ne tik šeimos gydytojo siūlymu ar savo iniciatyva.
Ministerija aiškiai nurodo ir problemos esmę: iki šiol nemaža dalis gyventojų programose dalyvaudavo tik tada, jei patys apie jas žinojo, prisiminė arba sulaukė aktyvaus paskatinimo. Toks modelis neišvengiamai palieka daug spragų, nes prevencijoje laimi ne vien informacija, bet ir tai, ar žmogus gauna aiškų, konkretų priminimą būtent tuo metu, kai gali veikti.
Kitaip tariant, valstybė jau pripažino tai, ką gyvenimas seniai rodė praktiškai: vien tik pasakyti žmonėms, kad tikrintis svarbu, neužtenka.
Prevencija pralaimi tada, kai atrodo ne skubi
Galbūt svarbiausia priežastis yra ta, kad profilaktiniai patikrinimai neturi skubos jausmo. Skausmas verčia veikti dabar. Prevencija visada siūlo veikti iš anksto. O žmogaus kasdienybėje tai, kas nėra skubu, labai dažnai tampa tuo, kas atidedama pirmiausia.
Todėl profilaktiniai patikrinimai vis dar atidedami ne todėl, kad žmonės būtų abejingi savo sveikatai. Dažniau todėl, kad prevencija reikalauja to, kas kasdieniame gyvenime yra sunkiausia: veikti dar prieš atsirandant problemai, skirti laiko tam, kas kol kas nejaučiama, ir susitaikyti su mintimi, kad blogą žinią kartais geriau sužinoti anksčiau nei per vėlai.
Ir būtent čia slypi visas paradoksas. Prevenciniai patikrinimai atidedami tol, kol atrodo, kad jų nereikia. Bet jų didžiausia vertė ir yra ta, kad jie reikalingi būtent tada, kai žmogui dar atrodo, jog viskas gerai.
