Mokesčių realybė Lietuvoje: suma, kurią sumoki per metus, gali priversti susimąstyti

Daugelis lietuvių mokesčius vertina pagal vieną paprastą taisyklę: pasižiūri į algalapį ir mato, kiek nuo atlyginimo nuskaičiuota. Tačiau reali suma, kurią žmogus sumoka valstybei, dažniausiai yra didesnė. Prie gyventojų pajamų mokesčio ir „Sodros“ įmokų dar prisideda PVM, o daliai išlaidų ir akcizai. Todėl skirtumas tarp to, ką darbdavys išleidžia darbuotojui, ir to, kiek žmogus iš tikrųjų gali išleisti vartojimui, neretai būna gerokai didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pagal 2026 metais galiojančius tarifus, darbuotojas nuo bruto atlyginimo moka 19,5 proc. socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų, o darbo pajamoms taikomas 20 proc. GPM tarifas. Tiesa, mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms mokestį sumažina NPD: nuo 2026 metų maksimalus mėnesio NPD siekia 747 eurus ir pilnai taikomas tiems, kurių pajamos neviršija 1 153 eurų per mėnesį. Jei atlyginimas didesnis, NPD mažėja, o nuo 2 677,49 euro per mėnesį jis nebetaikomas.

Būtent čia ir slypi pirmasis netikėtumas. Pavyzdžiui, žmogus, kurio bruto atlyginimas yra 2 000 eurų per mėnesį, po darbuotojo įmokų ir GPM maždaug gauna apie 1 354 eurus į rankas, jei nekaupia papildomai pensijai. Kitaip tariant, vien tiesioginiai mokesčiai „suvalgo“ apie 646 eurus. Jei žmogus dar dalyvauja antros pakopos pensijų kaupime, prie šios sumos prisideda dar 3 proc. nuo atlyginimo.

Tačiau ir tai dar ne pabaiga. Darbdavys prie tokio atlyginimo dar sumoka savo įmokas. Jos mažesnės nei darbuotojo, tačiau vis tiek egzistuoja. Tipiniu atveju prie 2 000 eurų bruto darbo vietos kaina darbdaviui siekia apie 2 032,6 euro per mėnesį. Vadinasi, darbuotojo gaunami 1 354 eurai yra gerokai mažesni už visą sumą, kurią darbdavys realiai išleidžia jo darbo vietai.

Kiek lieka po vartojimo mokesčių?

Antrasis netikėtumas atsiranda tada, kai žmogus pradeda leisti jau gautus pinigus. Lietuvoje standartinis PVM tarifas 2026 metais yra 21 proc. Tai nereiškia, kad nuo visų išlaidų automatiškai tiek ir sumokama, nes daliai prekių bei paslaugų taikomi lengvatiniai tarifai, bet didelė kasdienio vartojimo dalis apmokestinama būtent taip.

Paprasčiau tariant, jei žmogus išleidžia didžiąją dalį savo pajamų įprastam vartojimui, dalis jo jau kartą apmokestintų pinigų vėl grįžta valstybei per PVM. O jei perkami degalai, alkoholis, tabakas ar kai kurie saldinti gėrimai, prisideda ir akcizai. Dėl to bendras mokestinis krūvis praktiškai tampa didesnis nei vien algalapyje matomas GPM ir „Sodros“ eilutės.

Tarptautinis palyginimas tai patvirtina. OECD skaičiuoja vadinamąjį darbo mokesčių pleištą, kuris parodo, kokia darbo vietos kainos dalis atitenka mokesčiams. Naujausiame 2025 metų OECD leidinyje nurodoma, kad 2024 metais vienišo, vidutinį atlyginimą gaunančio darbuotojo mokesčių pleištas Lietuvoje siekė 39,3 proc. Tai buvo daugiau nei OECD vidurkis, kuris sudarė 34,9 proc. Tas pats šaltinis rodo, kad tokio darbuotojo pajamos po mokesčių sudarė 61,8 proc. bruto atlyginimo.

Kas labiausiai klaidina žmones?

Didžiausia klaida yra manyti, kad „mano mokesčiai“ yra tik tai, kas nuskaitoma nuo algos. Iš tikrųjų yra bent trys sluoksniai. Pirmasis yra darbuotojo mokesčiai nuo atlyginimo. Antrasis yra darbdavio įmokos, kurių žmogus dažnai net nemato. Trečiasis yra vartojimo mokesčiai, kuriuos sumokame jau leisdami pinigus.

Todėl frazė, kad „sumoku tik 20 proc. GPM“, beveik visada yra klaidinanti. Vien darbo pajamų apmokestinimas jau susideda iš daugiau dalių, o kasdieniame gyvenime prie jų prisideda ir PVM bei kai kuriais atvejais akcizai. Dėl to galutinis mokestinis krūvis daugeliui žmonių iš tiesų gali pasirodyti gerokai didesnis, nei jie įsivaizdavo.