Motinystė po gimdymo: svarbiausi patarimai, ką svarbu žinoti apie emocijas ir pagalbą

„Baby blues“ po gimdymo paliečia daugybę moterų. Šis liūdesys dažniausiai praeina maždaug per dešimt dienų. Tačiau, kaip pabrėžia doula ir keturių vaikų mama Dominika Ochab, yra ženklų, kurių ignoruoti negalima.

„Bet jeigu liūdesys nepraeina, o tik gilėja, jei atsiranda bejėgiškumo, kaltės, atsiribojimo jausmas, jei sunku džiaugtis bet kuo – tai momentas sustoti ir paprašyti pagalbos“, – sako D. Ochab.

Ko jaunos mamos gali tikėtis po gimdymo ir kaip artimieji gali išmintingai jas palaikyti, kad įėjimas į motinystę būtų lengvesnis?

Klausimas: Socialiniai tinklai rodo kraštutinius motinystės vaizdus – nuo idealių kadrų iki juokingų sunkumų epizodų. Lengva pasiklysti. Jei ruoštumėte būsimą mamą artėjančiai motinystei, ką jai pasakytumėte?

„Pasakyčiau tai, kas dažnai nustebina: motinystė neatrodo taip, kaip socialiniuose tinkluose. Ir tai yra gera žinia.“

Tikra motinystė – ne vien ramūs pasivaikščiojimai ir besišypsantis kūdikis. Tai ir akimirkos, kai esi labiau pavargusi nei bet kada anksčiau. Tai ir abejonės, bet kartu – milžiniška jėga, apie kurią anksčiau net neįtarei.

Reikia prisiminti, kad vaikui nereikia idealios mamos – jam reikia tavęs: esančios šalia, švelnios, tikros.

Ir kad tame visame iš tiesų galima įsimylėti – net jei kartais būna sunku.“

Klausimas: Dirbate kaip profesionali doula, kasdien bendraujate su nėščiosiomis ir jaunomis mamomis. Ką dažniausiai girdite iš ką tik pagimdžiusių moterų per pirmąsias savaites? Kas jas labiausiai nustebina?

„Labai dažnai išgirstu su netikėjimu ištariamą sakinį: kaip tas vaikas tilpo mano pilve? Tačiau didžiausias netikėtumas būna kas kita – nuovargio, emocijų, bet ir meilės mastas.

Moterys nesitikėjo, kad galima taip mažai miegoti ir vis tiek funkcionuoti. Nesitikėjo, kad kūdikio kvapas gali taip stipriai „užkabinti“. Nesitikėjo, kad galima taip greitai ir taip stipriai įsimylėti. Ir dažnai girdžiu: čia kosmosas. Būtent taip jos ir jaučiasi – tarsi patekusios į visiškai naują pasaulį.

Nustebina ir tai, kaip dažnai reikia pervystyti kūdikį. Pirmomis gyvenimo dienomis tai gali būti net keliolika kartų per parą – daugeliui tėvų tai tikras atradimas.“

Klausimas: Kaip realiai padėti artimai moteriai susigaudyti tame „kosmose“?

„Neklausk: ar tau ko nors reikia? Geriau būk konkreti. Atnešk pietus, nupirk maisto, paimk kūdikį į lauką 20 minučių arba panešiok ant rankų. Verta prisiminti, kad kūdikio priežiūra – ne tik mamos vaidmuo. Tėtis ar artimieji tikrai gali perimti kasdienius darbus, pavyzdžiui, pervystymą. Tai kuria ryšį ir duoda mamai bent truputį atokvėpio.

Ir klausyk. Be taisymo ir vertinimo. Kartais didžiausia pagalba yra tai, kad kažkas iš tiesų mus pamato.

Mamoms labiausiai reikia to, ko šiandien labai trūksta – tikro buvimo šalia. Ne dar daugiau patarimų, lyginimo ar kritikos. O kitos moters, kuri atsisės šalia ir pasakys: aš esu.“

Klausimas: Patarimų dažniausiai sulaukiame iš mamų ir močiučių. Jų laikais vaikai buvo auginami kitaip. Kuo motinystė šiandien skiriasi nuo tos, kurią patyrė jos?

„Nemėgstu sakyti, kad kažkas yra lengviau ar sunkiau – kiekviena motinystė vyksta savo laikmečio kontekste. Šiandien turime didesnį sąmoningumą: žinome, kaip svarbu psichikos sveikata, ribos, atsigavimas. Tačiau kartu gyvename didžiulių lūkesčių pasaulyje.

Anksčiau moterys dažnai turėjo daugiau kasdienio palaikymo – natūralu buvo lankytis vienoms pas kitas, būti kartu. Dabar dažnai esame vienos… tik „prisijungusios“ per ekraną. Ir tai esminis skirtumas, nes internetinis ryšys niekada nepakeis žmogaus šalia.“

Klausimas: Patarimų šaltinių daug – šeima, socialiniai tinklai, forumai, ir neretai informacija prieštaringa. Kaip atrasti savo intuiciją?

„Intuicija niekur nedingsta – ji tiesiog nutyla, kai aplink per daug triukšmo. Todėl kartais svarbiausia yra… nustoti klausytis visų. Ir pradėti klausytis savęs. Užduoti paprastus klausimus: ar tai man tinka? ar tai veikia su mano vaiku?

Kiekviena mama ir kiekvienas vaikas – atskira istorija. Geriau pasirinkti kelis patikimus šaltinius, o ne dešimtis atsitiktinių nuomonių. Ir prisiminti: tu esi arčiausiai savo vaiko, tu matai, jauti ir žinai daugiausia.“

Klausimas: Minėjote, kad šiandien dažnai esame vienos. Ar vienatvė – dažna šiuolaikinių mamų patirtis?

„Taip – ir dažnesnė, nei norėtume apie tai kalbėti. Daugelis mamų patiria tai, ką vadinu tyliu pasitraukimu iš gyvenimo. Staiga paaiškėja, kad sunku kur nors išeiti: nėra kur pervystyti kūdikio, pamaitinti, ramiai prisėsti.

Prie to prisideda ir visuomenės nepakantumas natūraliam vaiko elgesiui – verksmui, poreikiams, artumui. Taip žingsnis po žingsnio mama lieka viena, realius ryšius dažnai iškeisdama į tuos, kurie telpa telefone. O juk labiausiai mums reikia vienoms kitų gyvai.

Labai svarbu būti tarp kitų mamų – tokių, kurios yra panašiame etape. Niekas taip nepalengvina, kaip išgirsti: man irgi taip. Bendri pasivaikščiojimai, pokalbiai su vaiku ant rankų, maitinimas be gėdos – tai dalykai, kurie suteikia jėgų. Moterims reikia ir erdvės – fizinės bei emocinės – kur jos gali būti savimi, o ne „idealios mamos“ versija.“

Klausimas: Ar moterys labiau pasiruošusios gimdymui, ar tam, kas vyksta po jo?

„Man atrodo, kad vis dar labiau ruošiamės gimdymui nei gyvenimui po jo. O būtent „po“ yra didžiausias pokytis. Tai momentas, kai gimsta ne tik vaikas – gimsta ir mama. Gimdymas turi pradžią ir pabaigą. Motinystė – prasideda ir tęsiasi.

Todėl taip svarbu paruošti ne tik kūną, bet ir galvą bei širdį. Žinios apie pogimdyminį laikotarpį, emocijas, poreikius suteikia didžiulį saugumo jausmą.“

Klausimas: Vis dažniau kalbama apie baby blues ir pogimdyminę depresiją. Kokie signalai turėtų paskatinti kreiptis į specialistą?

„Baby blues yra dažnas – užklumpa staiga, atneša ašaras, emocijų svyravimus ir paprastai praeina. Tačiau jeigu liūdesys nepraeina, o tik gilėja, jei atsiranda bejėgiškumo, kaltės, atsiribojimo jausmas, jei sunku džiaugtis bet kuo – tai momentas sustoti ir paprašyti pagalbos. Tai nėra silpnumas, tai signalas.

Pokalbis su artimu žmogumi, kontaktas su specialistu – psichologu ar psichiatru – gali būti pirmas žingsnis grįžtant į pusiausvyrą. Ir labai svarbu: nereikia per tai eiti vienai.“

Klausimas: Ko, žiūrint sistemiškai, labiausiai trūksta jaunoms mamoms Lenkijoje?

„Trūksta vietų, kurios iš tiesų atsižvelgia į mamų ir vaikų poreikius – kur galima ramiai pamaitinti, pervystyti, prisėsti, susitikti su kitais. Trūksta erdvių ryšiams kurti. Tačiau dar labiau trūksta požiūrio pokyčio: mažiau vertinimo, daugiau supratimo.

Vaikas nėra kliūtis socialiniam gyvenimui, o mama neturėtų dingti iš viešosios erdvės vien todėl, kad tapo mama. Jei turėčiau palikti vieną svarbiausią mintį: iš tiesų nėra tokio dalyko kaip ideali mama. Yra mama, kuri stengiasi. Kuri kartais pavargsta. Kuri kartais nežino. Bet ji yra. Ir to visiškai pakanka.“

Reklaminis turinys