Paslaptingas radinys iš Nilo kranto: sužinokite, kas slypi 3 tūkst. metų senumo ritiniuose
Vakarinis Nilo krantas ir toliau stebina archeologus. Šį kartą tyrėjai, dirbę netoli Luksoro, aptiko maždaug 3 tūkst. metų senumo papiruso ritinių rinkinį. Nors pats radinys jau dabar laikomas neįkainojamu, didžiausia jo vertė kol kas lieka paslėpta – ritiniuose užrašytas tekstas dar nėra perskaitytas.
Egipto ritiniai iš vakarinio Nilo kranto
Manoma, kad ritiniai datuojami vadinamuoju Trečiuoju pereinamuoju laikotarpiu Egipte – politinių permainų ir silpnėjančios centrinės faraonų valdžios era. Dėl to kiekvienas naujas šio laikotarpio dokumentas istorikams yra ypač svarbus, nes gali padėti atsakyti į klausimus, kurie iki šiol išlieka neaiškūs.
Papirusai buvo rasti dideliame moliniame inde. Dalis jų išlaikė originalius, nepažeistus molio antspaudus, išsilaikiusius iki mūsų dienų. Būtent šie antspaudai radinį daro išskirtinį: jie rodo, kad indas nebuvo atidarytas nuo pat užantspaudavimo, tad mokslininkai iš esmės susidūrė su tikra laiko kapsule.
Kol ritiniai nebus saugiai ištirti, belieka spėlioti, kas juose užrašyta. Tai gali būti religiniai tekstai, administraciniai dokumentai ar net asmeniniai užrašai, tačiau tikslūs atsakymai paaiškės tik po kruopščių analizės ir konservavimo darbų.
Toje pačioje vietoje archeologai aptiko ir neįprastą uoloje iškaltą laidojimo kamerą. Joje buvo dešimtys karstų, sudėtų itin tvarkingai – keliais aukštais vienas ant kito, siekiant kuo efektyviau išnaudoti ribotą erdvę. Manoma, kad tai buvo sarkofagai, priklausę Amono giedotojoms – religinę funkciją šio dievo kulte atlikusioms moterims.
Pastaruoju metu – vis daugiau reikšmingų radinių
Ypač dėmesį patraukė tai, kad ant karstų nėra mirusiųjų vardų – pateikti tik jų titulai. Dėl to tyrėjams teks spręsti sudėtingą uždavinį identifikuojant palaidotus asmenis, tačiau kartu tai atveria naujų galimybių geriau suprasti socialinę struktūrą ir šios grupės vaidmenį senovės Egipto visuomenėje.
Vis dėlto radinių būklė nėra ideali. Medinės karstų dalys smarkiai apirusios, todėl prireikė neatidėliotinų konservavimo priemonių. Specialistai intensyviai dirba, kad stabilizuotų medieną, dažų sluoksnius ir dekoratyvines detales, kol jos dar nesunyko galutinai.
Didžiausią smalsumą kelia patys papiruso ritiniai. Jų atvėrimas ir turinio perskaitymas gali užtrukti ilgai ir bus ypač sudėtingas. Papirusas – labai trapi medžiaga, o po tūkstantmečių net menkiausias neatsargus judesys gali jį pažeisti.
Dėl to mokslininkai ketina pasitelkti šiuolaikines technologijas, įskaitant vaizdinimo metodus, leidžiančius pažvelgti į ritinio vidų jo fiziškai neišvyniojant. Tik užbaigus konservavimo ir tyrimų etapą, bus galima atskleisti, ką iš tiesų slepia šie senoviniai tekstai.
