Keistuolių teatras
Visada ryškus, minioje išsiskiriantis „Keistuolių teatro“ aktorius Darius Auželis šypsosi, kalbėdamas apie keistuolius. Visi aktoriai iš „Keistuolių teatro“ taip ir vadinami, bet nepanašu, kad kuris nors įsižeistų. „Mes, keistuoliai, kovojam už savo būvį…“, – sako D. Auželis, sukūręs daugybę įsimintinų personažų, vaidinęs spektakliuose, kino ir televizijos filmuose bei dažnai skolinęs savo balsą animaciniams personažams.
Balandžio 10 d. 19 val. Juozo Miltinio dramos teatras svečiuosis Vilniuje Keistuolių teatre. Panevėžiečiai pristatys daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusį Rolando Augustino A. režisuotą spektaklį „Hanana, KELKIS IR EIK“, pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“.
Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“. Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.
„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.
Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai – Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai. Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų… Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.
.
Keistuolių teatras intensyviai ruošiasi naujajam sezonui. Kadangi teatre vykstančių procesų nuslėpti jau nebepavyks, Keistuoliai nutarė atskleisti, kas, kaip ir kodėl vyks pakilus XXIV sezono uždangai. Apie viską – tiesiogiai iš Keistuolių teatro specialiai šio sezono pradžiai sukurtame videofilme! Ir šiame tekste.
Keistuolių teatro sezoną rugsėjo 29 d. 19 val. pradės visų laikų brangiausias, mieliausias, didžiausias ir… taip – naujausias Keistuolių teatro spektaklis „Vasarotojai“. Šis Aido Giniočio pagal Maksimo Gorkio kūrybą režisuotas spektaklis, kuriame žiba ne tik Keistuolių teatro, bet ir kviestinės pirmo ryškumo scenos žvaigždės, paskelbs ir tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pradžią. Spektaklio titrai jau išversti į anglų kalbą. Keistuolių teatras švietėjišką misiją vykdyti ir užsieniečius su rusų dramaturgijos klasika supažindinti pasiruošęs!
Koks gi teatro sezonas be premjerų? Lapkričio 18 d. 19 val. Keistuoliai kvies į Vaidoto Žitkaus režisuotą naują spektaklį suaugusiems „Gerbiami piliečiai“ pagal Michailo Zoščenkos kūrybą. Vaidotas Žitkus režisieriaus amplua debiutavo pernai. Tai buvo sėkmingas debiutas: jo vadovaujama kūrybinė grupė už spektaklį vaikams „Pati labiausia pasaka“ buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.
Savo naujojo spektaklio žanrą ir temą Vaidotas Žitkus apibūdina taip: „Tai BendraBūtinės istorijos apie tai, kas būdinga mums visiems: žmogiškas silpnybes, ydas; apie tai, kaip mes įsipainiojame buityje ir visi tie smulkūs buitiniai nutikimai, tarsi nereikšmingi, bet kartu labai svarbūs, sukuria mūsų bendrą būtį. Mums tai atrodo taip svarbu, bet pažvelgus iš šono – juokinga“.
Į kūrybinę grupę Vaidotas Žitkus pasikvietė aktorius: Aldoną Vilutytę, Justą Tertelį, Juditą Urnikytę, Šarūną Banevičių. Kostiumus ir scenografiją kurs ir pernai su šiuo režisieriumi dirbusi dailininkė Laura Luišaitytė.
Keistuolių teatras nelaužys tradicijų prieš Kalėdas pradžiuginti mažuosius savo žiūrovus nauju vaidinimu, kurio šiemet ėmėsi pats Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis. Pagal pamarėnų pasakas ir legendas sukurtame spektaklyje „Mykolas Žvejas“ bus ir velnių, ir raganų, ir pragaro mergų, bet vaikai tegu nenusigąsta – visus nelabuosius nugalės žvejo sūnus Mykolas.
Spektaklyje vaidins: Aldona Vilutytė, Ieva Stundžytė, Darius Auželis, Justas Tertelis, Dalius Skamarakas. Muziką spektakliui kuria Andrius Kulikauskas, o kostiumus ir scenografiją – dailininkė Ramunė Skrebūnaitė.
Artėjant Kalėdoms, kaip jau įprasta, naujojo spektaklio pažiūrėti Keistuoliai kvies ne tik vaikus ir jų tėvelius, bet ir Kalėdų Senelį.
Kol naujus vaidmenis kuriantys aktoriai stropiai mokosi tekstą, spektaklio „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“ personažus įkūniję Keistuoliai stengiasi pamiršti žodžius, kuriais nuo scenos bylojo į publiką visą dešimtmetį, nes šis spektaklis bus rodomas paskutinį kartą! Aido Giniočio režisuotas muzikinis reviu nuo 2001 m. pavasario žavėjo žiūrovus netikėta scenų ir veiksmo kaita, spalvingais charakteriais, meistriška aktorių vaidyba, gyvai atliekama Birgerio Heymanno ir Andriaus Kaniavos muzika. Lapkričio 10, 11, 12 d. spektaklis „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama!“ tars žiūrovams „sudie“.
Pernai atgimusi Keistuolių tradicija pompastiškai, smagiai ir su nemenka ironijos doze švęsti tarptautinę Teatro dieną šiemet tikrai niekur nedings. Išaušus pavasariui, sulauksite kvietimo į iškilmingą teatrinių apdovanojimų „Zenonų“ teikimą Keistuolių teatre.
Suvaidinti 138 spektakliai (61 vaikams, 74 suaugusiems), aplankyti kiti miestai: Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Rokiškis, Radviliškis, Elektrėnai… Šį sezoną Keistuoliams teko ir ašarą nubraukti, palydint nuo scenos nueinančius spektaklius, ir pasidžiaugti premjeromis, apdovanojimais ir naujam gyvenimui prikelta „Zenono“ apdovanojimų tradicija.
Šį sezoną Keistuoliai nelaužė senų gerų tradicijų – Kalėdų proga mažiesiems savo žiūrovams padovanojo naują spektaklį „Pati labiausia pasaka“. Vasario mėnesį šis spektaklis tapo repertuariniu ir sulaukė puikaus įvertinimo. Spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrybinė grupė (režisierius Vaidotas Žitkus, aktoriai: Benita Vasauskaitė, Judita Urnikytė, Dalius Skamarakas, Eimantas Bareikis ir Vytautas Leistrumas, scenografė Laura Luišaitytė) buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už žaismingą kelionę į lietuviškų pasakų erdves.
Vasario mėnesį publikai pristatytas Aido Giniočio režisuotas spektaklis „Vasarotojai“ pagal Maksimo Gorkio kūrybą, dar kartą įrodė seniai žinomą tiesą, kad Keistuoliai geba kurti ne tik kokybiškus vaikiškus spektaklius, todėl „vaikų teatro“ etiketė jam jau seniai nebetinka.
Daug kam buvo netikėta, kad Keistuoliai ėmėsi rusų klasikos. Pasak Aido Giniočio, prieš šimtmetį parašyta M. Gorkio pjesė šiandien ypač aktuali, nes joje kalbama apie žmogų krizinėje situacijoje ir kritikuojamas vartotojiškas požiūris į gyvenimą. Režisieriui pavyko suburti tikrai šaunią aktorių komandą. Spektaklyje vaidina visų trijų keistuolių teatro kartų atstovai (Viola Klimčiauskaitė, Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Ieva Stundžytė, Aldona Vilutytė, Andrius Kaniava, Dalius Skamarakas, Justas Tertelis, Vaidotas Žitkus,) ir būrys pripažintų scenos profesionalų iš kitų teatrų: Gabija Jaraminaitė – Ryškuvienė, Rasa Samuolytė, Tomas Žaibus, Ainis Storpirštis, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis. Spektaklis buvo rodytas Kauno teatrų festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“, kur režisierius Aidas Giniotis publikos buvo pripažintas geriausiu Didžiosios scenos režisieriumi. Rokiškio teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ aktorė Rasa Samuolytė už Olgos vaidmenį „Vasarotojuose“ pelnė simpatiškiausios aktorės titulą ir piniginį prizą. Naujausią Keistuolių teatro spektaklį turėjo galimybę pamatyti ir Šiaulių bei Panevėžio publika.
Šiemet Keistuoliai nusprendė atgaivinti tradiciją pompastiškai, linksmai ir neformaliai paminėti teatro dieną. Atgimė žymusis Zenonas, visų teatralų globėjas ir guodėjas. Paskutinį kovo savaitgalį Keistuolių teatre praūžė „Zenonas ReStart“. Visi susirinkusieji buvo akimirksniu perkelti į virtualią erdvę ir „Matricos“ realybę, laimei, niekas ten nepražuvo – visi grįžo pasisėmę puikių emocijų, o atlikėjai – ir su „Zenono“ apdovanojimais. Renginį vedė amžinasis duetas Jeronimas Gvazdikas (Keistuolių teatro vadovas, režisierius ir aktorius Aidas Giniotis) ir Placidas Domingas (buvęs keistuolis aktorius Robertas Aleksaitis).
Keistuolių teatre šį sezoną netrūko ir kitokių renginių. Lapkričio mėnesį įvyko jau trečiasis Andriaus Kaniavos inicijuotas ir organizuotas labdaros koncertas „Ruduo nesibaigiančioj metų alėjoj“. Visos Keistuolių ir jų draugų koncerto metu surinktos lėšos atiteko Žirgų globos asociacijai, kuri rūpinasi likimo ir žmonių žiaurumo nuskriaustais žirgais.
Prieš Naujuosius metus publiką džiugino šaunioji kompozitoriaus Andriaus Kulikausko ir jaunųjų aktorių šeimynėlė „Kuli family“, o sausį Keistuolių teatre įspūdingu koncertu buvo pristatytas debiutinis Keistuolių draugo Domanto Razausko dainų albumas ir knyga.
Šį sezoną Keistuoliai atsisveikino su dviem spektakliais: commedia dell’arte suaugusiems „Karalius Elnias“ (režisierius Aidas Giniotis) ir spektakliu vaikams „Pelytė Zita“ (režisierius Vytautas V. Landsbergis). Nors abu spektakliai nestokojo nei publikos dėmesio, nei gerų vertinimų, Keistuoliai nutarė, kad šie spektakliai „pavargo“ ir metas užleisti vietą naujiems.
Sezonas baigėsi, Keistuolių teatras užvėrė duris iki rudens, tačiau nesako „sudie“. „Vasarą taip pat bus renginių, kur pamatysite ir mus!“ – sako Keistuoliai.
Keistuolių teatro spektaklis „Pati labiausia pasaka“ buvo pripažintas geriausiu 2010 m. spektakliu vaikams ir pelnė aukščiausią Lietuvos sceninio meno apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių „už žaismingą kelionę į lietuviškų pasakų erdves“. Spektaklio kūrybinė grupė: aktoriai Judita Urnikytė Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis, Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas, spektaklio režisierius Vaidotas Žitkus ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė prisipažįsta, kad spektaklio kūrimas iš tiesų buvo tarsi netikėtumų ir stebuklų pilna kelionė, į kurią jie leidosi nežinodami, kur juos nuves kūrybiniai ieškojimai. Tačiau aktorinė nuojauta, gerai įvaldyta improvizacijos technika, mokėjimas dirbti komandoje, atvirumas savo asmeninei patirčiai ir jaunatviškas azartas davė puikų rezultatą – penki Keistuolių teatro aktoriai suplaka scenoje žaismingą ir skoningą lietuviškų pasakų kokteilį.
Apie kūrybinius nuotykius – keistuoliškas pokalbis su spektaklio „Pati labiausia pasaka“ aktoriais ir režisieriumi.
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ – tai pasakų varžytuvės. Aktoriai žaisdami, pokštaudami varžosi scenoje, kurio iš jų pasaka pati gražiausia, baisiausia, linksmiausia, žodžiu, pati „labiausia“, o kartu padeda vienas kitam papasakoti, suvaidinti vienas kito pasaką – panašiai, kaip žaidžia patys vaikai. Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį spektaklį?
Eimantas Bareikis: Tai turbūt man ta mintis kilo. Mane visada masino lietuvių liaudies pasakos. Dar studijų metais, kai gavau užduotį parodyti etiudą pagal lietuvių liaudies pasaką, perskaičiau jų daugybę ir paskui niekaip negalėjau atsirinkti vienos. Iš to jau vėliau man gimė idėja, kuria pasidalinau su savo kolegomis Keistuoliais. Pernai pavasarį galvojom, kokį kitą sezoną statyti spektaklį vaikams (Keistuoliai turi tradiciją pieš kiekvienas Kalėdas sukurti po naują vaidinimą mažiesiems – L.P.), ir aš pasiūliau, kad tai galėtų būti pasakų varžytuvės: kas paseks pačią linksmiausią, pačią baisiausią, pačią gražiausią, pačią trumpiausią ar pan. pasaką. Pasakiau, jog spektaklį kurti galėtume kūrybinių dirbtuvių principu. Iš to vėliau ir išsirutuliojo spektaklis. Vaidotas Žitkus apsiėmė padėti ir prisiėmė „vyriausiojo“, režisieriaus funkciją.
Vaidotas Žitkus: Eimanto mintis mane užkabino. Įžvelgiau galimybę gražaus žaidimo, nenutolstančio nuo Keistuolių teatro stilistikos. Tas klausimas, kuri pasaka gražiausia pagimdė kūrybinę diskusiją tarp mūsų, kuri vėliau virto kūrybiniu-žaidybiniu ginču.
E.B.: Man buvo labai įdomu tai, kad lietuvių liaudies pasakose veikia daugybė visokių būtybių: pamotės, našlaitėlės, kipšai, slibinai. Ir labai įdomu būtų matyti visus juos vienoje pasakoje, kad jie suktųsi kaip kokioje karuselėje. Lietuvių liaudies pasakos, ir pasakos apskritai, – tai amžina gėrio ir blogio kova.
O kurie pasakų personažai, teigiami ar neigiami, labiau įkvepia? Kurie labiau vilioja į tą pasakų pasaulį, masina žaisti su pasakų siužetais?
Benita Vasauskaitė: Įkvepia gal ne patys personažai, bet jų santykiai. Tas ryšys tarp personažų labiausiai sudomina ir norisi būtent jį sužaisti, suimprovizuoti.
Dalius Skamarakas: Be vieno nebūtų kito. Gerąjį personažą vaidinti norisi, nes jis doras, teisingas ir visada laimės, o blogąjį vaidinti – tiesiog įdomiau, nes gali prisirinkti labai daug charakterio spalvų ir visas jas parodyti.
V. Ž.: Kalbant apie įkvėpimą, mane labiausiai patraukė erdvė pamąstymui ir diskutavimui apie kiekvieno aktoriaus asmeninį santykį su pasakomis. Buvo labai įdomu klausytis kiekvieno pasakojimų apie tai, kaip susitiko su pasakomis vaikystėje, kas pasakojo pasakas, kaip jų klausė, kokį įspūdį paliko, kaip tą įspūdį atsinešė į suaugusiųjų pasaulį. Labiausia įkvėpimo sėmiausi tuose dalykuose – būtent kiekvieno aktoriaus asmeniniame santykyje su pasakomis.
Judita Urnikytė: Nuo diskusijų, pokalbių iki spektaklio buvo nueitas labai ilgas kaitos kelias, todėl drįsčiau pasakyti, kad to spektaklio, koks jis pasirodė, idėjos autoriai dabar jau esame mes visi.
Taigi, Eimantas pasiūlė idėją, o toliau jau spektaklio veiksmą kūrėte jūs visi kartu…
D.S.: Žinoma, nebuvo nei aiškaus scenarijaus, nei aiškių rėmų. Tiesiog visi kartu ieškojo, bandė, kiekvienas įnešė savo dalį į šį spektaklį.
V.Ž.: Visus susiintrigavo Eimanto pasiūlyta kūrybinės dirbtuvės idėja. Ji, kaip jau sakiau, yra labai artima Keistuolių teatro kūrybiniams principams.
B.V.: Taip dirbti mums nėra naujovė. Mes puikiai žinome šituos principus. Todėl ypač patraukli pasirodė Eimanto idėja imti ne kokį nors konkretų autorių, ne vieną pasaką, o lietuvių liaudies pasakas apskritai. Nes tai yra neišsemiami lobiai ir plačiausia erdvė improvizacijai. Ieškojom, kaip atsirinkti pasakas, ir nusprendėm, kad remsimės savo asmenine patirtimi.
Visi: Pasakų perskaitėm tikrai labai labai daug… (juokiasi)
Vytautas Leistrumas: Aš esu iš tų žmonių, kuriems pasakos patinka. Vaikystėje skaičiau labai daug pasakų. Ir kai nuskambėjo pasiūlymas kurti spektaklį, kuris bus pasakų varžytuvės ir kad tai bus kūrybinės dirbtuvės, mane apėmė labai didelis azartas.
Pradėjote kurti spektaklį neturėdami nei aiškaus scenarijaus, nei griežtų kompozicinių rėmų, tai kaip tuomet vyko repeticijos? Kaip sekėsi organizuoti kūrybinį procesą? Ar daug teko ginčytis?
V.Ž.: Manau, nebuvo ginčų, buvo diskusija. Buvo kūrybiškas bendravimas. Visa tai persikėlė ir į sceną: mums kildavo klausimų, kuri gi pasaka iš tų, kurias visi siūlė, yra gražiausia, įdomiausia ir labiausia, kaip ir spektaklio pavadinime. Ir tą ginčą iš esmės matote scenoje.
J.U.: Aš į klausimą, kaip repetavome spektaklį, atsakyčiau vienu žodžiu: žaidėme. Tiesiog neįsivaizduoju kito principo kuriant spektaklį vaikams. O pačiame žaidime buvo visko: diskusijų, juokų, daug daug pasakų, kurių tikrai nespėtume parodyti per vieną spektaklį. Pavadinčiau visus truputį išprotėjusiais dėl savo pasakų, ir dėl viso spektaklio.
E.B.: Pyktis tai mes nesipykstam, bet ginčytis tenka. Bent jau aš nuolat turiu įrodinėti, kad mano pasaka yra pati labiausia (juokiasi).
J.U.: ir teks dar ilgai!
D.S.: O, jis mėgsta ginčytis…
B.V.: Tai mes vis dėlto ginčijamės…
D.S.: Bet mus vienija tai, kad vaidiname šiame spektaklyje ne todėl, kad mus čia kažkas pakvietė, davė darbo, o tai, kad pasakos mums visiems iš tiesų yra labai brangios. Kaip mes tas pasakas rinkomės! Kiekvienas atnešė tikrai ne po vieną pasaką, o visą šūsnį: „va dar šitą paklausykit“, „o aš va žinau dar tokią“, „šita nelaibai? Tada dar tokią galiu papasakot…“. Paskaito žmogus savo pasaką ir pamatai, kad jam ji tikrai rūpi.
Ar sunku buvo atsirinkti kelias „pačias labiausias“ pasakas, kurios pakliuvo į spektaklį?
D.S.: Aišku! Jei vaikui žaislų parduotuvėje lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis greičiausiai norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, ir paskui dar ketvirto… aktoriai juk taip pat tam tikra prasme yra vaikai. O mums visiems, išskyrus Eimantą, tenka pasekti tik po vieną vienintelę pasaką!
E.B.: Bet mano pasakos labai trumpos! Iš tiesų, repeticijų kambaryje ant stalo buvo sukrautos didžiulės krūvos pasakų knygų ir iš visų pasakų atsirinkom kelias dešimtis, vėliau iš jų atsirinkom keliolika, o iš tų keliolikos jau tas kelias, kurios pakliuvo į spektaklį.
B.V.: Buvo dar labai gražus ir šiltas momentas: visos suneštos knygos ar beveik visos buvo asmeninės, iš vaikystės. Tarp jų puslapių radom net sudžiovintų lapų, gėlių…
V.L.: Atsinešėm savo knygas ir Vaidas mūsų paklausė: o kaip jūs patys atradot tas pasakas? Kas jums jas sekė ar skaitė? Taip mes nuo savo asmeninės patirties nukeliavom iki pat to stebuklingojo pasakų pasaulio. Ir šitam spektaklyje viskas yra: ir mūsų pačių išgyvenimai, ir ginčai, ir ieškojimai, ir stebuklinis apsakų pasaulis…
V.Ž.: Kaip sakė Judita, pats principas, be kurio neįmanomas šitas spektaklis, – tai žaidimas. O žaidimo variklis – azartas. Mes labai azartiškai ieškojome tų pasakų, stengėmės jomis užkrėsti vienas kitą. O spektakliui gimus, atsiranda naujas dalyvis – tai žiūrovas. Todėl dabar šituo savo azartu labai norime užkrėsti ir vaikus. Ir apskritai visus, kurie ateis pažiūrėti.
Kalbino Lina Pavalkytė
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ šį sezoną dar bus rodomas gegužės 2 d. 11 val. Elektrėnų kultūros centre, Teatrų jaunimui ir vaikams asociacijos Asitežas projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ rėmuose; gegužės 8 d. 12 val. Vilniuje, Keistuolių teatre; gegužės 17 d. 11 val. Panevėžio Juozo Miltinio teatre.
Keistuolių teatre šiemet vėl vyks Pompastiškas Tarptautinės teatro dienos minėjimas ir teatrinių apdovanojimų „Zenonų“ teikimas. Prieš šešiolika metų užgimusi tradicija vėl atgimsta šiemet, kovo 25 ir 26 dienomis. Keistuoliai, pasitelkę naująsias technologijas ir magiškas kūrybines galias, vėl kvies kolegas ir garbiąją publiką į nuotaikingą, siautulingą ir nepamirštamai įspūdingą visų teatralų patrono ir guodėjo atgimimo šventę „Zenonas ReStart“.
Vasario 20 d., sekmadienį, 12 val. Keistuolių teatras vėl kvies į lietuviškų pasakų varžytuves. Gruodžio mėnesį pristatytas kaip Kalėdų dovana mažiesiems, dabar vaidinimas virsta repertuariniu. Spektaklis skirtas visiems, kurie mielai klausosi pasakų, patys jas seka ir net tiems, kurie sako, kad pasakos jiems nepatinka, bet giliai širdyje vis tiek jas mėgsta.
Keistuolių teatre šiomis dienomis jau dėliojami paskutiniai spektaklio „Vasarotojai“ štrichai. Įspūdingus dailininkės Ramunės Skrebūnaitės kostiumus aktoriai jau pasimatavo, o scenografijos detalės keliauja į šviežiomis lentomis išklotą sceną. Jau šį savaitgalį (vasario 11 ir 12 dienomis, 19 val.) naujausias režisieriaus Aido Giniočio režisūrinis darbas bus pristatytas publikos teismui.
Rusų klasiko, dramaturgo Maksimo Gorkio (tikrasis vardas – Aleksejus Peškovas) 1904 m. parašytos pjesės „Vasarotojai“ įvykių centre – inteligentai, iš liaudies kilę „skalbėjų, virėjų vaikai“, ir jų miesčioniškos, vartotojiškos psichologijos kritika. Pjesės pavadinimas, kaip būdinga M. Gorkiui, – daugiareikšmė metafora, nusakanti jos veikėjų bendrą psichologinę nuostatą, jų norą „pailsėti“. Pjesės personažai vaizduojami paskutinėje dvasinės korozijos stadijoje – sulaužę jaunystės priesaikas, jie lėtai grimzta į miesčioniškos gerovės liūną.