Keistuolių teatras
Vėstant orui ir trumpėjant dienoms rudeninės depresijos padeda išvengti teatras, muzika, o užvis labiausiai – jaukūs pašnekesiai…
Mintimis apie gyvenimo kelią, „keistuoliškumą“, dainos gimimą, tikėjimą stebuklais bei laimės formulę, dalinasi dainininkas, Keistuolių teatro aktorius, Andrius Kaniava.
Andriau, kodėl pasukote aktoriaus keliu?
Aktoriumi tapau iš nevilties. Gal ir yra žmonių, kurie jau nuo 5 metų jaučia savo pašaukimą, bet aš priklausiau tai kategorijai, kuri artėjant mokyklos baigimui, vis mažiau gaudosi gyvenime, jau nekalbant apie norą nuveikti tame gyvenime ką nors tikslingo.
Kai pagaliau atėjo laikas apsispręsti, supratau, kad gerai išmanau tik 2 dalykus: žirgus ir teatrą (gal juokinga, bet ir iki šiol mano žinios toliau nepažengė). Joti dėl progresuojančios trumparegystės nebeleido apsidraudėliai gydytojai, todėl pasukau ten, kur jaučiausi taip pat gerai, kaip arklidėse – į teatrą. Kaip parodė gyvenimas, tuo klausimu irgi niekas nepasikeitė.
Kaip tapote „keistuoliu“?
Po konservatorijos baigimo visą mūsų kursą tiesiogine to žodžio prasme ištrėmė į tuometinį Kapsuko miestą, nūnai Marijampolę. Tuometinį gyvenimą tame mieste labai gerai apibūdino vienas vietinis menininkas: „sėdžiu Kapsuke, žiūriu pro langą – nieko nematau“. Labai greitai supratau, kad nepaisant gražios misijos nešti teatro meną į provinciją, vaizdas pro langą nepasikeis ir grįžau į Vilnių, pas mamą.
Gandai apie tai, kad ištrūkau į laisvę pasiekė mano draugo ir bendraminčio Aido Giniočio ausis ir jis, matyt bijodamas, kad nenuklysčiau kur nors kitur, iškart pakvietė į neseniai susikūrusį Keistuolių Teatrą. Taip tapau „keistuoliu“, nors, tiesą sakant, tas pavadinimas man ilgokai atrodė nerimtas.
Kaip manote, kodėl išlaikydamas savitą, „keistuolišką“ braižą, Keistuolių teatras sugeba išlikti įdomiu tokio skirtingo amžiaus publikai?
Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad po šia sąvoka slepiasi noras gyventi, mąstyti ir kurti kitaip nei to reikalavo nusistovėjusios lietuviško teatro tradicijos, o tam, patikėkit, reikėjo tikrai nemažai drąsos, užsispyrimo ir kažkokio „keisto“ savojo teatro supratimo. Kokio? Nemanau, kad iki šiol kas nors iš mūsų galėtų tiksliai atsakyti. Gal užtenka to, kad visada darėme tik tai, kas mums miela ir įdomu. Gal tai ir yra tas savotiškas „keistuoliškas braižas“, kuriuo pavyko užkrėsti ir publiką.
Keistuolių teatras gyvuoja nuo 1989-ųjų. Ar pats jaučiate, kaip keičiasi Keistuolių Teatras?
Šiandien Keistuolių teatras yra stipriai pasikeitęs nuo tada, kai buvo tik „4 žmonių UAB“. Čia, kaip ne kaip, po vienu stogu gyvena jau 3 aktorių kartos ir logiška, kad kiekviena atspindi tam tikrą teatro laikotarpį. Tai labai nemažas ir margaspalvis kolektyvas su savo pliusais ir minusais. Labai tikiuosi, kad ateityje pliusų bus daugiau.
Kokį personažą Jums pačiam labiausiai patiko vaidinti? Kodėl?
Kažkaip neturiu mylimų ar nemylimų personažų. Mane su jais sieja ne meilė, o draugystė. Vieni – kaip seni ir gerokai išblukę vaikystės draugų veidai. Jie primena tik tai, kas buvo gera, o kas bloga jau savaime pamiršta.
Kiti – lyg draugai, supantys tave kiekvieną dieną. Jie gali tave nervinti, gali nusibosti pastoviai matyti tuos pačius veidus ir girdėti tas pačias kalbas, bet užtenka tik kurį laiką jų nematyti ir jau pajunti, kaip tau jų trūksta.
Dar kiti – kaip žmonės, apie kurių egzistavimą tu neturėjai žalio supratimo, tiesiog jie vieną dieną pasirodė tavo gyvenime ir per unikaliai trumpą laiką tapo tau brangūs.
Kas Jums yra kūryba?
Galimybė išgyventi.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime laikas nuo laiko atsiranda tuščios vietos. Nesvarbu kur – meilėje, kūryboje, buityje, sąmonėje ir t.t. Mano atveju, tuščią vietą visada užpildo muzika.
Kaip gimsta daina?
Turiu įtarimą, kad jos pastoviai skamba kažkur šalia ir tik mano problema, kad kai kurias iš jų girdžiu, o kai kurių – ne.
Ką dar veikiate, kai nevaidinate ir nedainuojate?
Visą laisvalaikį atima mano žirgai. Jei turėčiau jo daugiau – keliaučiau. Bet greičiausiai jį taip pat atimtų žirgai.
Kaip manote, ar iš tiesų kiekviename suaugusiame „gyvena“ vaikas, kuris taip niekad ir neužauga?
Tikiu. Bėda ta, kad dabartinis gyvenimas priverčia mus per greitai suaugti. O išlikti vaiku – per didelė prabanga, kurią šiais laikais sau leidžia toli gražu ne kiekvienas.
Kaip manote, ar realiame pasaulyje galioja pasakų pasaulio dėsniai – gėris visada, be išimčių, nugali blogį?
Galėčiau tik perfrazuoti vieno rusiškos kino komedijos personažo posakį: turėtų galioti, bet negalioja…
Vaikai yra laimingesni, nes jiems nėra nieko neįmanomo. O Jūs, ar vis dar tikite stebuklais?
Jei netikėčiau, manau, gyvenime veikčiau visai ką kita. Pavyzdžiui, kurčiau publicistines laidas.
Visi kaip pamišę ieškome laimės formulės, o kaip Jūs suprantate laimę?
Apie laimę šiais laikais truputį baisoka kalbėti. Ypač kai pažiūri televizorių. Mano manymu, laimė yra galimybė pragyventi kiekvieną dieną taip, kad ją prisimintum. Kad jos neištrintų iš atminties slogūs, purvini ir žudantys sielą įspūdžiai.
Laimė – tai galimybė išvengti dienų, kurios, kaip sakė Dovydas Petuchauskas, praeina nepastebėtos. To, beje, visiems ir linkiu.
Ačiū už pokalbį.
Keistuolių teatras naująjį sezoną pasitiko vasariškai nusiteikęs. Keliavo plaustu Nerimi ir surengė pikniką pačiame Vilniaus centre prie Baltojo tilto: vaišinosi arbata ir obuoliais, pjaustė sūrį. Nes Keistuolių teatras nusiteikęs „vasaroti“ visą ateinantį sezoną!
Ir ne todėl, kad aktoriai išėjo ilgų atostogų. Šiuo metu trupė yra panirusi į naujo spektaklio repeticijas. Tai – Aido Giniočio režisuojama Maksimo Gorkio pjesė „Vasarotojai“ (1904 m). Į spektaklio repeticijas pakviesti visų trijų keistuolių teatro kartų aktoriai ir visas būrys kviestinių aktorių: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Tomas Žaibus, Ainis Storpirštis, Asmik Grigorian, Darius Meškauskas ir Gabija Ryškuvienė. Kaip ir dauguma Keistuolių teatro spektaklių, „Vasarotojai“ bus paradoksalus spektaklis – ir liūdnas, ir juokingas, ir verčiantis giliau pamąstyti.
Ar amžiaus pradžioje parašyta pjesė dar aktuali šiais laikais? Jaunosios kartos Keistuolių teatro aktorė Ieva Stundžytė sako, kad taip. „Klasikos kūriniai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pasenę, kai įsiskaitai, supranti, kad tai apie tave, be to režisierius viską sudėliojo taip, kad mes personažus kuriame remdamiesi savo patirtimi,“ – sako aktorė.
„Vasarotojai“ sceną pasieks gruodžio pradžioje. Teatro vadovas ir spektaklio režisierius Aidas Giniotis sako: „Anksčiau spektaklį sukurdavome per tris mėnesius. Dabar nebenoriu skubėti, todėl kurdamas „Vasarotojus“ niekur neskubu“.
Teatras ir šiemet laikysis tradicijos kasmet mažiesiems žiūrovams padovanoti kalėdinį stebuklą. Šiemet premjerą vaikams „Pati labiausia pasaka“ pristatys Keistuolių teatro kūrybinė grupė, vadovaujama Vaidoto Žitkaus. Šeši keistuolių teatro aktoriai (Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis,Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas ir Vaidotas Žitkus) dar vasaros pradžioje svarstė, kuo nudžiuginti mažuosius žiūrovus. Ir nutarė prisiminti, kuri lietuvių liaudies pasaka jiems patiems labiausiai įsiminė. „Kiekvienas juk turime savo pasaką – vieniems ją perskaitė mama, kiti gal klausėsi įrašo iš plokštelės ar kur kitur išgirdo,“ – sako spektaklį režisuojantis Vaidotas Žitkus. Tačiau kaip išsirinkti tą vienintelę, pačią gražiausią, geriausią, linksmiausią, o gal baisiausią? Štai taip ir gimė idėja aktorinį ginčą paversti vaidinimu – išrinkti „pačią labiausią“ pasaką.
Šį sezoną teatras atsisveikina su dviem spektakliais. Vytauto V. Landsbergio režisuotu muzikiniu spektakliu vaikams „Pelytė Zita“ ir Aido Giniočio režisuotu spalvingu commedia dell‘arte vaidinimu „Karalius Elnias“. Nors abu spektakliai nestokojo nei publikos dėmesio, nei gerų atsiliepimų, pasak teatro vadovo Aido Giniočio, „atėjo laikas atsisveikinti ir užleisti vietą naujiems vaidinimams“.
Andželos vaidmenį spektaklyje „Karalius elnias“ sukūrusi Agnė Sunklodaitė sako pati balsavusi už tai, kad su spektakliu reikia atsisveikinti, nors dėl to labai liūdna. „Pats spektaklio kūrimo procesas buvo nepamirštamas. Pamenu, kaip mes visa trupė gulėdami ant pilvų scenoje kūrėme spektaklio dekoraciją: kiekvienas turėjome po gabalėlį kailio, su išsisiuvinėtais savo inicialais išvirkščiojoje pusėje, ir jungėme tas skiautes į vieną… Kartu kūrėme dainas spektakliui,“ – prisiminimais dalijasi aktorė.
Spektaklį „Pelytė Zita“ režisierius ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis sukūrė pagal savo paties knygą. Tai istorija apie pelytę, kuri įveikia baimes ir visus pavojus ir randa ne tik pražuvusią mamą, bet ir dar kai ką svarbaus… Už šį spektaklį autorius buvo apdovanotas nacionaliniame dramaturgijos festivalyje „Versmės 2006“. Spektaklis buvo įvertintas ir Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje.
Šiemet Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „A. – Visai kita“ palieka savo gimtuosius namus Keistuolių teatre Laisvės pr. 60 ir keliasi į Menų spaustuvę Šiltadaržio g. 6. Jaunų vokiečių dramaturgų Andreaso Sauterio ir Bernhardo Studlario to paties pavadinimo pjesė parašyta 2000 metais. Tais pačiais metais ji buvo apdovanota garbingu Vokietijos literatūriniu apdovanojimu „Kleist Prize“ už geriausią jaunųjų autorių dramaturgiją. Patys pjesės autoriai, kaip ir lietuviškosios „A. – visai kita“ kūrėjai, linkę šią pjesę įvardyti „radikaliąja, arba trash komedija“.
23-iąjį sezoną Keistuolių teatras pradeda rugsėjo 24 d. legendine Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tai vaidinimas, kuriame dalyvauja beveik visa Keistuolių teatro trupė, o šiemet spektaklis pasirodys atjaunėjusia sudėtimi. Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“: Aidas Giniotis – už režisūrą, V.Galeckaitė-Dabkienė – už scenografiją ir kostiumus, Ieva Stundžytė – už Džiuljetos vaidmens atlikimą.
Keistuolių teatras paruošė staigmeną žiūrovams naujojo sezono proga. Visi įsigiję bilietus į repertuare paskelbtus Keistuolių teatro spektaklius iki rugsėjo 20 d. gauna iki 30 proc. nuolaidą kiekvienam bilietui.