Valstybe nepasitiki, bet senatvė artėja: ką daryti su savo pinigais?
Nepasitikėjimas pensijų sistema dažnai prasideda nuo labai paprasto jausmo: per daug neaiškumo, per daug taisyklių pokyčių ir per mažai tikrumo, kad po kelių dešimtmečių gausi tai, ko tikiesi. Vieni nepasitiki „Sodra“, kiti skeptiškai žiūri į privačius pensijų fondus, treti apskritai mano, kad visa sistema nuolat keičiama taip, jog žmogui lieka tik prisitaikyti.
Toks požiūris nėra keistas. Tačiau svarbiausias klausimas čia turėtų būti ne vien ar pasitiki sistema, o ką darai, jei nepasitiki. Nes blogiausia tokioje situacijoje dažniausiai yra ne abejonė, o neveikimas. Jei žmogus nusprendžia, kad sistema nepatikima, bet tuo pačiu nesiima jokio atsarginio plano, rizika ateityje tik padidėja.
Pirmiausia verta suprasti, kuo tiksliai nepasitiki
Nepasitikėjimas pensijų sistema dažnai suplakamas į vieną krūvą, nors realiai kalbame apie kelis skirtingus dalykus. Vienas žmogus abejoja, ar „Sodra“ ateityje sugebės mokėti pakankamas pensijas. Kitas bijo, kad antros pakopos taisyklės vėl bus pakeistos. Trečias tiesiog nenori, kad jo pinigai būtų investuojami per fondus, kurių veikimo iki galo nesupranta.
Šis skirtumas svarbus todėl, kad sprendimai priklauso nuo pačios abejonės pobūdžio. Jei nepasitiki vien valstybės pensija, dažniausiai logiška ieškoti papildomo kaupimo šaltinio. Jei nepasitiki būtent antra pakopa, gali reikėti vertinti, ar tau priimtinesnis savarankiškas investavimas, trečia pakopa ar kitas ilgalaikis rezervas. Jei nepasitiki pačia ilgalaikio kaupimo idėja, tada problema jau ne vien sistemoje, o požiūryje į ateities planavimą.
Ką daryti praktiškai, jei nepasitiki sistema?
Pirmas žingsnis yra ne spėlioti, o pasitikrinti savo realią padėtį. „Sodra“ aiškiai nurodo, kad senatvės pensijos dydį lemia stažas, per karjerą sukaupti apskaitos vienetai ir tuo metu galiojantys rodikliai. Kitaip tariant, net jei sistema tau nepatinka, tavo būsima pirmos pakopos pensija vis tiek labai priklauso nuo legalaus darbo, sumokėtų įmokų ir sukaupto stažo.
Tai reiškia, kad net skeptiškai žiūrint į sistemą neverta numoti ranka į oficialias pajamas. Žmonės kartais galvoja, kad jei vis tiek „niekuo netiki“, tuomet nėra skirtumo, kaip deklaruojamos pajamos ar kiek stažo sukaupiama. Iš tikrųjų skirtumas didelis, nes būtent nuo to priklauso bent jau bazinis saugumas senatvėje.
Antras žingsnis yra aiškiai apsibrėžti, ar nori likti antroje pakopoje. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos sistema tapo lankstesnė. Lietuvos bankas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad nebeliko automatinio įtraukimo, atsirado daugiau galimybių stabdyti įmokas, o tam tikrais atvejais galima atsiimti dalį ar net visą sukauptą turtą. Taip pat nuo 2026 metų sausio 1 dienos iki 2027 metų gruodžio 31 dienos numatytas pereinamasis laikotarpis jau kaupiantiems žmonėms apsispręsti dėl pasitraukimo.
Tai svarbu todėl, kad nepasitikėjimas nebėra situacija „arba paklūsti, arba nieko negali padaryti“. Dabar žmogus turi daugiau pasirinkimo. Tačiau pasirinkimas nereiškia, kad geriausia yra tiesiog viską nutraukti. Jis reiškia, kad prieš sprendžiant verta pasverti, ką gauni likdamas ir ką prarandi pasitraukdamas.
Trečias žingsnis yra turėti nuosavą atsarginį planą. Jei nepasitiki pensijų sistema, tai nereiškia, kad gali sau leisti nekaupti visai. Tokiu atveju kaip tik reikėtų dar rimčiau galvoti apie asmeninį rezervą, ilgalaikį investavimą ar papildomą kaupimą kitomis priemonėmis. Kitaip tariant, nepasitikėjimas sistema turėtų skatinti didesnę asmeninę discipliną, o ne mažesnę.
Didžiausia klaida yra tikėti, kad sprendimo nereikia
Žmonės, kurie nepasitiki pensijų sistema, kartais įstringa tarp dviejų kraštutinumų. Vieni nusprendžia, kad reikia aklai likti ten, kur esi, nes „gal kažkaip bus“. Kiti pasirenka visiškai nusisukti nuo bet kokio kaupimo, nes „vis tiek nieko gero nesigaus“. Abu šie keliai gali būti problemiški.
Pensijų tema nėra sritis, kurioje neveikimas apsaugo nuo rizikos. Jei nepasitiki sistema, tai dar nereiškia, kad senatvė dėl to taps pigesnė ar paprastesnė. Tai tik reiškia, kad tau reikia aiškesnio, labiau sąmoningo plano.
Todėl praktiškiausias atsakymas į klausimą, ką daryti, jei nepasitiki pensijų sistema, būtų toks: neignoruoti jos, o kaip tik geriau suprasti, kiek gali iš jos tikėtis, kiek nori joje dalyvauti ir kokią dalį atsakomybės prisiimsi pats. Nes pensijų sistema gali keistis, taisyklės gali būti koreguojamos, tačiau vienas dalykas nesikeičia: kuo mažiau planavimo šiandien, tuo daugiau pažeidžiamumo rytoj.
Galiausiai svarbu pripažinti ir tai, kad visiško tikrumo šioje srityje greičiausiai nebus niekada. Tačiau tarp aklo pasitikėjimo ir visiško nusivylimo yra trečias kelias: blaivus, informuotas pasiruošimas. Būtent jis dažniausiai ir yra geriausia išeitis žmogui, kuris sistema abejoja, bet nenori palikti savo ateities vien sėkmei.
