Automobilio vilkimas – sudėtingas ir nestandartinis važiavimo režimas, kurio vairavimo mokyklose paprastai nemokoma. Prieš pradedant vilkti nevažiuojantį automobilį realiame eisme, būtina suprasti pagrindinius teorinius principus, nes net ir nedidelė klaida gali baigtis avarine situacija ar techniniais gedimais.
Dvi transporto priemonės, sujungtos lynu, tampa viena sudėtingai valdoma sistema, kurioje kiekvienas vairuotojo veiksmas tiesiogiai veikia kitą automobilį.
Didžiausią įtampą vilkimo metu dažniausiai patiria velkamo automobilio vairuotojas, nes jam kyla reali rizika prisivyti priekyje važiuojantį automobilį. Pagal Kelių eismo taisykles maksimalus vilkimo lyno ilgis yra šeši metrai, o tai stabdymo atžvilgiu – labai trumpas atstumas. Jei vilkiančio automobilio vairuotojas staigiai stabdo, o galinis nespėja sureaguoti, susidūrimas tampa labai tikėtinas.
Kita dažna problema – vilkimo lyno nutraukimas. Jei velkamo automobilio vairuotojas leidžia lynui pernelyg nusmukti, o vilkiantis automobilis pradeda judėti ar greitėti, staigus timptelėjimas gali viršyti lyno tvirtumo ribas. Dar viena reali grėsmė – pervažiavimas per lyną, ypač tada, kai priekinis automobilis netikėtai sustoja, o galinis dar rieda iš inercijos.
Vilkimo metu abiem vairuotojams būtina atsižvelgti į posūkių specifiką. Posūkiuose reikia rinktis platesnę trajektoriją, nes tiek vilkiantis, tiek velkamas automobilis „užmeta“ posūkį – priešingu atveju kyla pavojus užvažiuoti ant bortelio. Be to, dviejų automobilių junginys su lynu yra nevikrus ir kitiems eismo dalyviams sunkiau nuspėjamas, todėl išlieka rizika, kad į vilkstinę įvažiuos trečiasis automobilis.
Dėl šios priežasties priekyje važiuojantis vairuotojas privalo ypač atidžiai rinktis važiavimo trajektoriją, iš anksto numatyti situacijas ir stengtis netrukdyti bendram eismo srautui.
Vienas didžiausių praktinių sunkumų – pastangos išlaikyti vilkimo lyną nuolat bent šiek tiek įtemptą. Visiškai to pasiekti beveik neįmanoma, tačiau kuo mažiau lynas nusmunka, tuo saugesnis tampa visas procesas. Papildomų problemų sukelia tai, kad velkamame automobilyje dažnai neveikia vairo ir stabdžių stiprintuvai, todėl vairą sukti ir stabdyti tenka gerokai didesne fizine jėga.
Prieš pradedant vilkimą būtina susitarti dėl tarpusavio ryšio. Tam galima naudoti telefoną su garsiakalbiu, iš anksto sutartus šviesų signalus arba rankų ženklus. Vilkimo lynas turi būti tvirtinamas tik prie gamintojo numatytų vilkimo kilpų. Priekyje važiuojantis automobilis privalo važiuoti su įjungtomis artimosiomis šviesomis, o velkamas automobilis – su įjungtu avariniu signalu.
Sudėtingiausias etapas – pajudėjimas iš vietos. Vilkiančio automobilio vairuotojas turi pradėti riedėti itin švelniai, pamažu pašalindamas lyno laisvumą ir jį įtempdamas. Tik po to galima didinti variklio apsukas ir visiškai atleisti sankabą, jei automobilis turi mechaninę pavarų dėžę.
Važiavimo greitis turi būti kuo mažesnis. Nors kai kurių šalių taisyklės leidžia vilkti iki 50 km/val. greičiu, realiomis sąlygomis saugus greitis dažnai būna gerokai mažesnis. Stabdant vilkiančio automobilio vairuotojas turi tai daryti labai švelniai, o velkamo automobilio vairuotojas, siekdamas išlaikyti lyną įtemptą, gali stabdyti stipriau.
Velkamame automobilyje rekomenduojama įjungti degimą, net jei variklis neveikia. Taip galima naudotis posūkio signalais, valytuvais, salono ventiliacija ir prireikus nuleisti langus, kad stiklai neaprasotų ir nesikauptų kondensatas.
Automobiliuose su mechanine pavarų dėže dažniausiai pasirenkama neutrali pavara. Vis dėlto kai kurie vairuotojai velka automobilį įjungę aukštesnę pavarą, pavyzdžiui, ketvirtą ar penktą – taip lengviau palaikyti lyno įtempimą, tačiau didėja apkrova vilkiančiam automobiliui. Tokiu atveju būtina užtikrinti, kad variklis neužsivestų „iš bėgimo“. Tam gali būti neįjungiamas degimas, atjungiamas uždegimo sistemos maitinimas arba išimamas atitinkamas saugiklis.
Automobilių su automatine pavarų dėže vilkimas dažniausiai yra draudžiamas – tai neretai aiškiai nurodoma gamintojo naudotojo vadove. Senesnėms automatinėms transmisijoms anksčiau buvo taikomos ribotos vilkimo taisyklės (leidžiant trumpą atstumą ir mažą greitį), tačiau šiuolaikinėse transmisijose tokios galimybės praktiškai nebeliko.
Daugeliu atvejų leidžiama tik minimaliai pajudinti automobilį, kad jis būtų užkeltas ant tralo. Tiksli informacija visada turi būti tikrinama konkretaus modelio dokumentacijoje arba pas oficialų atstovą, nes nesilaikant rekomendacijų galima rimtai sugadinti pavarų dėžę.
Automobilio vilkimas apskritai draudžiamas tais atvejais, kai neveikia stabdžių sistema ar vairavimo mechanizmas, kai yra rimtų pakabos ar transmisijos gedimų, kai kelio danga padengta plikledžiu, kai automobilis turi visų varančiųjų ratų pavarą be specialaus vilkimo režimo arba kai gamintojas tiesiogiai draudžia vilkti konkretų modelį. Dažnai tai galioja ir elektromobiliams, nors kai kuriems iš jų numatytos ribotos išimtys.
Tokiose situacijose vienintelis saugus ir techniškai teisingas sprendimas – naudotis tralo ar evakuatoriaus paslaugomis. Nors Kelių eismo taisyklės leidžia automobilio vilkimą, tai išlieka padidintos rizikos manevras: dviejų automobilių junginys su lynu yra nestabilus ir sunkiai valdomas. Todėl sprendžiant, ar vilkti, ar kviesti evakuatorių, dažniausiai verta rinktis saugesnį variantą.
Pastaba: jei reikia, galiu papildomai suformatuoti tekstą naudojant <h2>, <h3>, <ul> ir <li> (be article ar div) bei suskirstyti jį į aiškias skiltis.
