Raukšlėtoji rožė – tikras sodo stebuklas: ji ne tik atlaiko šalčius, vėją ir miesto taršą, bet ir visą sezoną džiugina kvapniais žiedais bei dekoratyviais vaisiais. Dėl itin nedidelių priežiūros reikalavimų ir didelio atsparumo ši rožė puikiai tinka tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems sodininkams, ieškantiems tvirtų, universalių ir ilgaamžių krūmų.
Raukšlėtoji rožė (Rosa rugosa) – iš Azijos kilęs krūmas, kadaise buvęs itin populiarus, o šiandien kiek primirštas. Paprastai šis augalas užauga 1,5–2 m aukščio ir formuoja tankų, stipriai išsišakojusį kerą. Lankstūs, lanku išlinkę ūgliai gausiai apaugę aštriais dygliais, o stambūs, intensyviai žali, raukšlėti lapai krūmui suteikia išskirtinę tekstūrą. Rudenį lapija nusidažo geltonais ir auksiniais atspalviais, todėl krūmas išlieka dekoratyvus iki pat žiemos.
Didžiausia raukšlėtosios rožės puošmena – stambūs, penkialapiai žiedai. Priklausomai nuo veislės, jie gali būti balti, rausvi, tamsiai rožiniai ar raudoni, dažnai itin kvapnūs. Stiprus, malonus aromatas vilioja naudingus vabzdžius, ypač bites, todėl augalas prisideda prie sodo biologinės įvairovės.
Rudenį vietoje žiedų susiformuoja ryškiai raudoni, stambūs, kiek suplokšti vaisiai. Jie ne tik puošia krūmą, bet ir nuo seno naudojami kulinarijoje – iš jų verdami džemai, gaminami sirupai, sultys ar trauktinės.
Įdomios raukšlėtosios rožės veislės
Per daugelį metų išvesta daugybė raukšlėtosios rožės veislių ir hibridų, todėl nesunku rasti augalą, tinkantį tiek dideliam, tiek mažam sodui. Dėmesio vertos veislės:
- „Alba“ – stipriai auganti veislė, užauganti iki 2 m, su pavieniais, baltais, labai kvapniais žiedais.
- „Hansa“ – viena žinomiausių veislių: žydi stambiais, pilnaviduriais, tamsiai rožiniais žiedais, rudenį sunokina itin dekoratyvius vaisius.
- „Angelia Purple“ – iki 2 m aukščio užaugantis krūmas, pasižymintis dideliais, pusiau pilnaviduriais, sodriai tamsiai rožiniais žiedais.
- „Kórnik“ – lenkų selekcijos veislė, formuojanti tankų kerą, užauganti maždaug iki 1,5 m; žydi pilnaviduriais, sniego baltumo žiedais, ištveria iki –36 °C šaltį.
- „Fru Dagmar Hastrup“ – žema veislė, ypač atspari šalčiui (iki –50 °C), žydinti švelniai rožiniais žiedais.
- „Roseraie de l’Hay“ – labai tankus krūmas su pilnaviduriais, intensyviai rožiniais žiedais; ypač tinkamas gyvatvorėms.
- „Dwarf Pavement“ – žemaūgė veislė nedidelėms erdvėms, žydinti šviesiai rožiniais žiedais; užauga iki 70 cm.
- „Blanc Double de Coubert“ – balta veislė, žydinti pilnaviduriais žiedais ir pasižyminti itin intensyviu, saldžiu kvapu.
Dėl didelės veislių įvairovės raukšlėtoji rožė puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų ir be vargo ištveria net šaltesnes žiemas.
Kodėl verta auginti raukšlėtąją rožę sode?
Raukšlėtoji rožė – vienas ištvermingiausių dekoratyvinių krūmų. Ji gerai pakelia užterštą orą, todėl tinka sodinti miestuose, prie judrių gatvių, parkuose ar gyvenamųjų rajonų želdynuose. Krūmas taip pat atsparus stipresniam vėjui: tik jaunos, ką tik pasodintos rožės geriau jaučiasi kiek apsaugotoje vietoje, o įsišakniję augalai be vargo atlaiko ir gūsingus vėjus.
Daugumai veislių žieminis dengimas nereikalingas. Papildomai verta apsaugoti tik skiepytų rožių skiepijimo vietą: prieš žiemą šaknies kaklelis apkaupiamas žeme arba uždengiamas eglišakėmis. Natūralus atsparumas grybinėms ligoms reiškia, kad šiam krūmui dažniausiai neprireikia cheminių purškimų.
Raukšlėtoji rožė ypač tinka tiems, kurie nenori skirti daug laiko priežiūrai. Ji sparčiai auga, pati tankėja ir gerai atrodo visus metus: pavasarį ir vasarą džiugina žiedais, rudenį – vaisiais ir spalvingais lapais. Ją galima sodinti kaip tankią, dygliuotą gyvatvorę arba kaip soliterinį (atskirai augantį) akcentą gėlyne.
Raukšlėtosios rožės sodinimas
Šis krūmas gana nereiklus, tačiau geriausiai auga saulėtoje vietoje. Pakenčia ir pusiau pavėsį, todėl yra universalus pasirinkimas įvairiems sklypams. Optimalus sodinimo metas – pavasaris arba ruduo, kai dirvoje pakanka drėgmės, o šaknys gali greitai prigyti.
Raukšlėtoji rožė mėgsta laidžius, lengvus, smėlinius ar priesmėlio dirvožemius, kurių reakcija silpnai rūgšti arba neutrali. Šarminė dirva jai netinka, nes gali sukelti lapų chlorozę ir susilpninti augalą. Trumpalaikę sausrą ji paprastai pakelia geriau nei užmirkusią žemę.
Jei planuojate formuoti gyvatvorę, sodinukus sodinkite 60–80 cm atstumu vieną nuo kito. Toks tarpas leidžia krūmams laisvai plėstis ir greitai sudaryti neperžvelgiamą, tankią sieną.
Prieš sodinant į duobę verta įmaišyti komposto – taip rožei bus lengviau prigyti. Pasodintus krūmus būtina gausiai palaistyti, o pirmąsias savaites palaikyti tolygiai drėgną, bet nepermirkusią žemę. Vėliau, gerai įsišaknijęs augalas tampa beveik visiškai savarankiškas ir dažniausiai nereikalauja nei reguliaraus tręšimo, nei dažno laistymo.
Raukšlėtosios rožės priežiūra
Raukšlėtosios rožės priežiūra – viena paprasčiausių tarp visų rožių. Svarbiausias darbas – pirmasis genėjimas po pasodinimo. Pirmąjį pavasarį po pasodinimo visus ūglius reikėtų stipriai patrumpinti, paliekant maždaug 15–20 cm virš žemės. Toks genėjimas skatina gausų naujų ūglių augimą nuo pat kerelio pagrindo ir padeda suformuoti tankų, dailų krūmą.
Vėlesniais metais pakanka sanitarinio genėjimo: anksti pavasarį pašalinami pažeisti, nušalę ar ligoti ūgliai. Kas kelerius metus galima atlikti atjauninantį genėjimą – visiškai išpjauti pačius seniausius stiebus, taip skatinant jaunų ūglių augimą.
Raukšlėtoji rožė linkusi sparčiai daugintis šakninėmis atžalomis, todėl svarbu kontroliuoti jos plitimą. Norint apriboti krūmo ekspansyvumą, atžalas reikėtų reguliariai išpjauti kuo arčiau žemės.
Šis augalas nemėgsta gausaus mineralinio tręšimo, ypač didelių azoto kiekių. Perteklinis azotas skatina pernelyg minkštų, ligoms ir kenkėjams jautrių ūglių formavimąsi, gali pritraukti amarus ir susilpninti natūralų augalo imunitetą. Jei tręšiate, rinkitės saikingą kompostą ar kitas organines trąšas.
Jei raukšlėtąją rožę auginate neformuotoje gyvatvorėje, priežiūra bus minimali: krūmų nereikės nuolat kirpti ar formuoti. Pasodinti eilėje, jie greitai suauga tarpusavyje ir sudaro dygliuotą, vis tankėjančią sieną, patikimai saugančią sklypą nuo vėjo ir nepageidaujamų lankytojų. Jei norisi tvarkingesnės išvaizdos, gyvatvorę galima lengvai patrumpinti pavasarį.
