Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta diskusijos apie tai, kam Lietuvoje turėtų būti suteikta teisė balsuoti savivaldos rinkimuose. Nors tema nėra nauja, pastaruoju metu ji įgavo vis didesnį politinį svorį, kai Seimo konservatoriai pasiūlė apriboti tam tikrų trečiųjų šalių piliečių teisę dalyvauti vietos valdžios formavime. Pagrindinis jų argumentas – grėsmė nacionaliniam saugumui.
Šis klausimas aktualus ne tik politikams, bet ir kiekvienam gyventojui. Tai ne tik konstitucinių teisių tema – tai ir pasitikėjimo valstybės institucijomis, demokratiniu procesu bei visuomenės sanglauda klausimas. Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė siūlo pataisas, kuriomis būtų aiškiai apibrėžta, kas turi teisę balsuoti, o kas – ne.
Įtempta geopolitinė situacija, hibridinių grėsmių augimas ir nuolatiniai bandymai paveikti rinkimų rezultatus visoje Europoje rodo, kad rinkimų skaidrumas šiandien yra ne mažiau svarbus nei bet kada anksčiau. Todėl kyla esminis klausimas – ar tikrai visi, kurie turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turėtų turėti ir teisę balsuoti bei būti renkami į vietos valdžią?
Siūlomos pataisos: kas pasikeistų?
Laurynas Kasčiūnas. ELTA / Andrius Ufartas
Pagal įregistruotus įstatymų pakeitimų projektus, siūloma apriboti balsavimo ir kandidatavimo teises tiems, kurie yra iš šalių, neatitinkančių europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų. Kitaip tariant, jeigu esate Rusijos ar Baltarusijos pilietis, net jei gyvenate Lietuvoje su nuolatiniu leidimu, balsuoti vietos rinkimuose nebegalėtumėte.
Tuo pačiu išlaikoma teisė balsuoti tiems, kurie atvykę iš Europos Sąjungos, NATO, Europos ekonominės erdvės ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių. Tokia sistema jau taikoma daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Net 14 iš jų savivaldos rinkimuose leidžia balsuoti tik ES piliečiams. Lietuva šiuo požiūriu išlieka išimtimi, kurią, anot parlamentarų, būtina kuo greičiau peržiūrėti.
Kodėl tai svarbu nacionaliniam saugumui?
L. Kasčiūnas pabrėžia, kad savivalda – tai ne tik šaligatviai ar želdiniai. Tai sprendimai, kurie lemia švietimo politiką, biudžeto paskirstymą, infrastruktūros plėtrą ir bendruomenių saugumą. Jei vietos valdžioje dalyvauja asmenys, kurie gali būti lojalūs nedemokratiniams režimams arba atstovauti priešiškai nusiteikusių valstybių interesams, kyla pavojus visai sistemai.
Parlamentarai taip pat primena, kad šiuo metu trečiųjų šalių piliečiai ne tik balsuoja, bet ir kandidatuoja, o kai kuriais atvejais net aukoja politinių kampanijų dalyviams. Tokia situacija suteikia jiems priemonių formuoti sprendimus, kurie gali prieštarauti Lietuvos nacionaliniams interesams.
Kaip į tai reaguoti visuomenei?
Dalis visuomenės galėtų manyti, kad tokie apribojimai kelia riziką pažeisti žmogaus teises ar diskriminuoti tam tikras grupes. Tačiau būtina atskirti, kas yra piliečio teisės ir kas – svečio teisės. Nuolatinis gyvenimas Lietuvoje dar nereiškia, kad asmuo automatiškai įgyja visą piliečio teisių paketą, įskaitant galimybę daryti įtaką vietos ar nacionalinei politikai.
Šiuo atveju siūlomi pokyčiai labiau susiję ne su atskirties didinimu, bet su valstybės apsauga. Tai bandymas užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams ir užtikrinti, kad vietos politiką formuotų tie, kurių vertybinė orientacija aiškiai sutampa su Lietuvos geopolitiniu pasirinkimu.
Ar sprendimas neišvengiamas?
Diskusijos apie kitataučių teisę balsuoti savivaldos rinkimuose Lietuvoje yra neišvengiamos, ypač dabartinių geopolitinių įtampų fone. Akivaizdu, kad sprendimus dėl švietimo, saugumo ar infrastruktūros turėtų priimti tie, kurie dalijasi Lietuvos vertybėmis ir interesais.
Kol kas siūlomi pakeitimai dar tik laukia svarstymo Seime. Tačiau šiandien jau aišku viena – demokratija nėra nekontroliuojamas procesas. Ji turi turėti ribas, kurios padeda apsaugoti pačią sistemą. Leisti visiems be išimties daryti įtaką Lietuvos vidaus politikai reiškia rizikuoti tuo, ką pastatėme per tris nepriklausomybės dešimtmečius.
