Pastaraisiais metais vis dažniau girdite kalbas apie tai, kad visuomenė nusivylė ne tik konkrečiais sprendimais, bet ir pačia politine laikysena. Prezidentas Lietuvoje vis dar suvokiamas kaip moralinis autoritetas, aiškios krypties ir stuburo simbolis. Todėl kiekvienas neapsisprendimas ar bandymas likti nuošalyje tampa ne tik asmeniniu pasirinkimu, bet ir politiniu signalu visai šaliai.
Naujausia LRT.lt užsakymu atlikta visuomenės apklausa atskleidė ryškų lūžį. Daugiau nei pusė gyventojų pripažįsta, kad jų požiūris į prezidentą Gitaną Nausėdą per praėjusius metus pablogėjo. Tai nėra emocinė smulkmena ar laikinas nepasitenkinimas. Tai struktūrinis pasitikėjimo praradimas, kuris ilgainiui veikia valstybės stabilumą ir politinę kultūrą.
Jūs, kaip pilietis, natūraliai tikitės, kad šalies vadovas ne tik reprezentuos Lietuvą užsienyje, bet ir aiškiai įvardys, kas yra teisinga, o kas ne. Būtent šio aiškumo stoka, anot daugelio gyventojų, ir tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasitikėjimas prezidentu ėmė tirpti.
Apklausos skaičiai, kurie siunčia pavojingą signalą
Remiantis reprezentatyvios apklausos duomenimis, net 54 procentai gyventojų nurodė, kad jų požiūris į prezidentą pablogėjo. Tai reiškia, kad kritiškai jį vertina jau ne pavienės grupės, o visuomenės dauguma. Ypač dažnai tokį atsakymą pateikė vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, kaimo gyventojai, vadovaujančias pareigas einantys asmenys ir bedarbiai.
Šios grupės tradiciškai pasižymi didesniu jautrumu politiniam stabilumui ir aiškiai valdžios krypčiai. Kai prezidentas vengia griežtesnių pozicijų arba siunčia prieštaringas žinutes, būtent šie žmonės pirmieji pajunta, kad valstybės vairas laikomas ne taip tvirtai, kaip norėtųsi.
Tuo metu tik 5 procentai gyventojų teigė, kad jų požiūris į prezidentą pagerėjo. Tai daugiausia didmiesčių, dešiniųjų pažiūrų ir didesnes pajamas gaunantys asmenys. Dar 38 procentai nurodė, kad jų vertinimas nesikeitė. Vis dėlto bendras vaizdas aiškus. Neigiama tendencija dominuoja.
Kodėl prezidento mėtymasis kelia nusivylimą?
Vienas dažniausiai girdimų priekaištų yra prezidento pozicijų svyravimas. Kai vienu klausimu kalbama vienaip, o kitu metu pasirenkama tylėti arba palikti sprendimą kitiems, visuomenei kyla abejonė, ar valstybės vadovas iš tiesų turi aiškią viziją.
Jūs galite nesutikti su prezidento sprendimais, tačiau dar pavojingesnė situacija susiklosto tada, kai nebesuprantate, kokia jo pozicija apskritai yra. Toks neapibrėžtumas silpnina institucijos autoritetą. Prezidentūra tampa nebe kryptį rodančia institucija, o stebėtoja, kuri reaguoja atsargiai ir dažnai pavėluotai.
Ilgainiui tai virsta jausmu, kad valstybė neturi aiškaus balso. Vidaus politikoje tai skatina cinizmą ir nusivylimą, o tarptautinėje arenoje gali sudaryti įspūdį, kad Lietuva nėra pasirengusi tvirtai ginti savo interesų.
Ar tai kenkia pačiai Lietuvai?
Gitanas Nausėda. ELTA / Dainius Labutis
Pasitikėjimas prezidentu nėra tik asmeninis vertinimas. Tai vienas iš valstybės stabilumo pamatų. Kai didelė visuomenės dalis praranda pasitikėjimą aukščiausiu šalies vadovu, silpnėja ir pasitikėjimas visa politine sistema.
Jūs pradedate abejoti, ar sprendimai priimami dėl valstybės interesų, ar siekiant išlaikyti politinį balansą bet kokia kaina. Tokia situacija mažina pilietinį aktyvumą, skatina nusivylimą rinkimais ir ilgainiui atveria kelią radikalesnėms nuotaikoms.
Tarptautiniame kontekste aiškios prezidento pozicijos stoka taip pat turi kainą. Lietuva yra maža, bet principinga valstybė, kurios balsas girdimas tada, kai jis yra nuoseklus ir tvirtas. Bet koks svyravimas ar neapsisprendimas gali būti interpretuojamas kaip silpnumas.
Ką reiškia šis pasitikėjimo praradimas ateičiai?
Ši apklausa nėra nuosprendis, bet ji yra rimtas įspėjimas. Jūs matote, kad visuomenė nori aiškumo, lyderystės ir atsakomybės. Prezidento institucija vis dar turi galimybę susigrąžinti pasitikėjimą, tačiau tam reikia ne atsargių formuluočių, o principingų sprendimų.
Jeigu svyravimai ir vengimas užimti griežtą poziciją tęsis, pasitikėjimo krizė gali tik gilėti. O tai jau būtų problema ne vien konkrečiam prezidentui, bet ir pačiai Lietuvai, kuri stipri tada, kai jos lyderiai kalba aiškiai ir veikia ryžtingai.
