Pastarosiomis dienomis Seime bręstanti rezoliucija kelia vis daugiau klausimų ne tik dėl turinio, bet ir dėl tikrųjų jos motyvų. Viešai ji pristatoma kaip atsakas į tariamą Europos Parlamento kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus.
Vis dėlto platesniame kontekste matoma, kad ši iniciatyva atsirado ne tuščioje vietoje. Ji sutampa su augančia tarptautine kritika dėl veiksmų, nukreiptų prieš visuomeninį transliuotoją LRT.
Todėl vis dažniau keliama versija, kad kalbos apie suverenitetą tėra patogi priedanga, leidžianti diskredituoti nepatogią kritiką.
„Kišimasis“ kaip politinis argumentas
Rezoliucijos autoriai tvirtina, jog Europos Parlamentas peržengė savo kompetencijas. Tačiau realybėje matoma, kad kritika iš Briuselio susijusi ne su abstrakčia politika, o su labai konkrečiais procesais Lietuvoje.
Tarptautinės institucijos atkreipė dėmesį į pokyčius, galinčius paveikti LRT nepriklausomumą. Vietoje diskusijos apie pačius sprendimus pasirenkamas kitas kelias – puolamas kritikos šaltinis.
Tokiu būdu Europos Parlamentas paverčiamas tariamu išorės priešu, nors jo vaidmuo apsiriboja demokratinių standartų vertinimu.
Pavojingai pažįstama kryptis
Ši retorika nėra nauja Europoje. Panašūs argumentai jau naudoti valstybėse, kuriose vėliau buvo susilpnintos demokratinės institucijos ir žiniasklaidos laisvė. Vengrijoje Europos Sąjunga ilgą laiką vaizduota kaip nacionalinis priešas, tuo pat metu aktyviai naudojantis Europos Sąjungos finansais.
Slovakijoje per labai trumpą laiką buvo perimta visuomeninio transliuotojo kontrolė ir pradėtos skubotos politinės reformos. Matoma, kad visur schema panaši. Pirmiausia kuriamas išorinis priešas, tada jo vardu pateisinami vidaus sprendimai.
LRT klausimas lieka nuošalyje
Protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“. ELTA / Orestas Gurevičius
Kalbant apie rezoliuciją, beveik nekalbama apie tai, kas iš tikrųjų kelia nerimą visuomenei. Tai nėra Europos Parlamento kompetencijos, o tai, kas vyksta su nacionaliniu transliuotoju. Kritikai atkreipia dėmesį, kad vietoje skaidrios diskusijos apie LRT veiklą pasirenkama agresyvi politinė retorika.
Ji nukreipia dėmesį nuo esmės ir leidžia ignoruoti nepatogius klausimus. Tokiose situacijose visuomenė paliekama be aiškaus atsakymo, ar žiniasklaidos nepriklausomumas nėra paverčiamas politinių kovų įkaitu.
Tyla, kuri gali virsti balsavimu
Kol kas prie rezoliucijos nėra prisidėjusių socialdemokratų parašų. Tačiau politinė praktika rodo, kad viešas atsiribojimas nebūtinai reiškia nepritarimą balsuojant.
Ne kartą matyta, kaip radikalios iniciatyvos galiausiai sulaukia platesnės paramos nei buvo deklaruota iš pradžių. Todėl nuostabos nesukeltų ir toks scenarijus šiuo atveju. Būtent ši nežinomybė ir kelia papildomą įtampą. Ši rezoliucija nėra tik formalus tekstas. Ji tampa signalu, kaip valdžia reaguoja į kritiką ir kokius pavyzdžius pasirenka.
Ar bus renkamasi dialogo ir skaidrumo kelias, ar patogesnė konfrontacija su „išorės priešais“, parodys artėjantys balsavimai. Tačiau jau dabar matoma, kad kalba eina ne apie Europos Parlamentą. Kalba eina apie tai, kiek kritikos demokratinė valstybė yra pasirengusi priimti, nebandydama jos užgožti rezoliucijomis.
