Diskusijos dėl grynųjų pinigų ateities Lietuvoje vėl įgauna pagreitį. Seime registruoti siūlymai rodo aiškią kryptį, kuri keičia ne tik atsiskaitymo tvarką, bet ir pačią finansinio savarankiškumo sampratą.
Viešai kalbama apie šešėlinės ekonomikos mažinimą, spragas galiojančiame reguliavime ir būtinybę judėti koja kojon su Europa. Tačiau kartu vis dažniau girdimi nuogąstavimai, kad realybėje grynieji pinigai stumiami į vis siauresnį kampą.
Nors oficialioje retorikoje kartojama, jog grynieji pinigai niekur nedingsta, praktikoje matoma vis daugiau ribojimų. Jie palaipsniui keičia kasdienius atsiskaitymo įpročius ir formuoja situaciją, kai pasirinkimų lieka vis mažiau.
Kodėl konservatoriai grįžta prie grynųjų ribojimo?
Su Ingrida Šimonyte ir Gintare Skaiste įregistruoti Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo pakeitimai grindžiami teiginiu, kad dabartinis reguliavimas neva yra per švelnus. Pabrėžiama, jog trejus metus galiojančios taisyklės atskleidė spragas, kurios leidžia šešėlinei ekonomikai išlikti. Argumentuojama, kad norint mažinti šešėlį reikia ne didinti ribas, o jas dar labiau mažinti.
Tai pateikiama kaip logiškas ir neišvengiamas žingsnis, kurio nepadarius neva nebus pasiekta norimų rezultatų. Vis dėlto kritikai atkreipia dėmesį, kad diskusija apie šešėlį dažnai tampa universaliu pasiteisinimu, leidžiančiu griežtinti kontrolę net ir ten, kur reali problema nėra akivaizdi.
Riba mažinama iki 3 tūkst. eurų
Vienas svarbiausių siūlomų pakeitimų yra atsiskaitymų grynaisiais ribos sumažinimas nuo 5 tūkst. iki 3 tūkst. eurų už vieną sandorį. Tai reiškia, kad bet koks didesnės vertės pirkimas ar paslauga nebegalės būti apmokami grynaisiais.
Svarbu ir tai, kad jei sandorio suma viršija tris tūkstančius eurų, atsiskaitymas grynaisiais būtų draudžiamas visai sumai. Nebeliktų galimybės dalį apmokėti grynaisiais, o likusią dalį per banką. Taip grynieji pinigai faktiškai paliekami tik smulkiems atsiskaitymams, o viskas, kas didesnio masto, automatiškai nukreipiama į bankinę sistemą.
Atsiskaitymai tarp įmonių tik be grynųjų
Dar vienas siūlymas numato, kad visi atsiskaitymai tarp juridinių asmenų turėtų vykti tik negrynaisiais pinigais. Grynieji verslo santykiuose būtų visiškai eliminuojami, nepaisant situacijos ar veiklos pobūdžio. Taip formuojama sistema, kurioje kiekvienas verslo mokėjimas tampa fiksuojamas, sekamas ir lengvai patikrinamas.
Nors tai pateikiama kaip skaidrumo stiprinimas, daliai verslų tai reiškia visišką priklausomybę nuo bankų infrastruktūros. Ilgainiui grynieji pinigai imami traktuoti ne kaip teisėta atsiskaitymo priemonė, o kaip įtartinas reliktas, kurio vieta ekonomikoje vis labiau siaurėja.
Ribojimai plečiami ir prievolėms
Siūloma aiškiai įtvirtinti, kad ribojimai taikomi ne tik sandoriams, bet ir įvairioms prievolėms. Tai apima žalos atlyginimą, dividendų išmokėjimą, lėšų paėmimą mažosios bendrijos nario poreikiams ar individualios įmonės savininko asmeninėms reikmėms.
Tokiu būdu reguliavimas peržengia tradicinio pirkimo ir pardavimo ribas. Finansinė kontrolė plečiama į sritis, kurios iki šiol buvo laikomos vidiniais ar asmeniniais sprendimais. Susiduriama su situacija, kai net nuosavų lėšų disponavimas tampa griežčiau apibrėžtas ir priklausomas nuo nustatytų taisyklių.
Išimtys siaurinamos iki vienos
Konservatorių siūlymu, vienintele objektyvia priežastimi netaikyti grynųjų ribojimo būtų laikoma situacija, kai mokėtojas arba pinigus priimantis asmuo neturi mokėjimo sąskaitos. Visos kitos dabar galiojančios išlygos būtų panaikintos.
Teigiama, kad dabartinės išimtys sudaro sąlygas piktnaudžiauti ir pateisinti neribotą atsiskaitymą grynaisiais. Todėl siekiama jas maksimaliai susiaurinti. Praktiškai tai reiškia, kad dauguma gyventojų ir įmonių nebeturės realių galimybių rinktis, nes mokėjimo sąskaitas turi beveik visi.
Oficialūs pažadai ir reali kryptis
Pabrėžiama, kad siūlomi pakeitimai esą neriboja teisės turėti grynųjų pinigų. Jie ir toliau galės būti laikomi bei naudojami, tačiau tik tol, kol atsiskaitymo suma neviršija nustatytos ribos.
Tuo pat metu pripažįstama, kad grynųjų pinigų cirkuliacija Lietuvoje išlieka didžiausia euro zonoje. Šis faktas pateikiamas kaip problema, kurią būtina spręsti, nors daliai gyventojų tai yra sąmoningas pasirinkimas. Taip formuojamas požiūris, kuriame grynieji pinigai tampa nepatogiu reiškiniu, o ne pilnaverte atsiskaitymo forma.
Europos pavyzdžiai kaip argumentas
Siūlymų autoriai remiasi Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos pavyzdžiais, kur atsiskaitymų grynaisiais riba siekia vieną tūkstantį eurų. Pabrėžiama, kad šiose šalyse PVM atotrūkis yra mažesnis nei Lietuvoje.
Tačiau dažnai nutylima, kad kiekviena valstybė turi skirtingą ekonominę struktūrą, pasitikėjimo institucijomis lygį ir finansinę kultūrą. Vienodų sprendimų taikymas nebūtinai reiškia vienodą rezultatą. Vis dėlto būtent šie pavyzdžiai naudojami kaip pagrindinis argumentas griežtinant ribojimus.
Ar kova su šešėliu tampa patogia priedanga?
Specialiųjų tyrimų tarnybos inicijuotoje diskusijoje dalyvavusios dvylika institucijų sutarė, kad reikėtų svarstyti ne ribos didinimą, o jos mažinimą. Tai pateikiama kaip platesnis institucinis pritarimas siūlomai krypčiai.
Tačiau visuomeninė diskusija lieka ribota, o sprendimai formuojami techniniu lygmeniu. Susidaro įspūdis, kad kryptis jau pasirinkta, o alternatyvos realiai nesvarstomos.
Galutinis klausimas išlieka atviras. Ar grynųjų ribojimas iš tiesų taps veiksminga priemone mažinant šešėlinę ekonomiką, ar tai bus dar vienas žingsnis link visiškos finansinės kontrolės, kurioje grynieji pinigai pamažu tampa nepageidaujami.
