Tarptautinė mokslininkų komanda paskelbė apie iki šiol išsamiausią rastą Homo habilis (dar vadinamo „sumaniuoju žmogumi“) – vieno ankstyviausių mūsų genties atstovų – fosiliją.
Manoma, kad šis maždaug 2 mln. metų senumo dalinis skeletas gali būti ir seniausias iki šiol žinomas H. habilis pavyzdys.
Radinyje išlikęs beveik pilnas dantų komplektas, taip pat labai seni mentės, rankų, šonkaulių, dubens, šlaunų kaulų bei kaukolės fragmentai.
Brangūs fosilijų fragmentai per pastarąjį dešimtmetį rasti išsibarsčiusiuose geologiniuose sluoksniuose šiaurinėje Kenijoje, datuojamuose 2,02–2,06 mln. metų. Mokslininkai kruopščiai išanalizavo ir iš naujo sudėjo kiekvieną rastą dalį.
„Yra žinomos tik trys kitos, labai fragmentiškos ir nepilnos, tokios svarbios rūšies dalinių skeletų liekanos“, – aiškina pagrindinis tyrimo autorius Fredas Grine’as iš Stony Brook universiteto JAV.
Šie ankstesni radiniai apima gana platų amžiaus intervalą – iki pat maždaug prieš 1,44 mln. metų datuojamo žandikaulio. Naujoji H. habilis fosilija tvirtai patenka į maždaug 2 mln. metų laikotarpį.
Homo habilis garsėja kaip viena seniausių archajinių žmonių rūšių, gebėjusių gaminti akmeninius įrankius. Manoma, kad ji išsiskyrė iš Australopithecus genties, kuriai priklauso ir garsioji Liucijos (Lucy) fosilija.
Dažnai H. habilis laikomas svarbia „tilto“ rūšimi tarp medžiuose laipiojančių Australopithecus ir Homo genties, iš kurios kilo mūsų dvikoji, atvirose savanose gyvenusi protėvių linija.
Prieš daugiau nei 3 mln. metų Pietų Afrikoje gyvenusi Liucija buvo vos kiek daugiau nei 1 metro ūgio ir svėrė apie 29 kilogramus. Maždaug po milijono metų atsiradęs H. habilis jau turėjo didesnę smegeninę, tačiau jo veidas ir dantys buvo mažesni nei Liucijos.
Šios rūšies pirštakauliai rodo tikslaus sugriebimo (vadinamojo precizinio griebimo) evoliuciją – tai svarbi žmogaus savybė, kuri galėjo būti naudojama įrankiams gaminti ar mėsai ruošti.
Maždaug pusę milijono metų H. habilis paplitimo arealas persidengė su kitos homininių rūšies – Homo erectus. Ši rūšis pavadinta dėl išsitiesusios laikysenos, leidusios efektyviai judėti dviem kojomis. Vis dėlto klausimas, ar H. habilis daugiau laipiojo medžiais, ar taip pat vaikščiojo panašiai kaip mes, iki šiol išlieka diskusijų objektu.
Naujai aprašytas H. habilis radinys, pavadintas KNM-ER 64061, turi ilgesnius ir tvirtesnius rankų kaulus nei H. erectus. Be to, šis individas buvo žemesnis ir lengvesnis – maždaug 160 cm ūgio ir 30,7–32,7 kg svorio.
Tokios anatominės ypatybės gali rodyti, kad H. habilis daugiau laiko praleisdavo medžiuose nei ant žemės, tačiau tai kol kas tik hipotezė.
Deja, kitas šiai rūšiai priskiriamas egzempliorius KNM-ER 3735 yra taip prastai išlikęs, kad neįmanoma tinkamai įvertinti rankų ir kojų ilgio proporcijų.
„Kol kas lieka neaišku, kaip atrodė ir kokios buvo apatinės galūnės,“ – pažymi Ashley S. Hammond, Katalonijos Miquelio Crusafonto paleontologijos instituto tyrėja, prie projekto prisijungusi 2014 m.
„Toliau tyrimams mums būtini Homo habilis apatinių galūnių kaulai, kurie gali dar labiau pakeisti mūsų požiūrį į šią svarbiausią rūšį.“
Nesant tokių radinių, tyrėjai vengia tvirtai spręsti, kaip būtent šis konkretus individas gyveno ir judėjo.
Pagal dantų ir kaukolės kaulų būklę mokslininkai sprendžia, kad tai beveik neabejotinai buvo jaunas suaugęs individas.
Ypač įspūdinga tai, kiek daug išliko kaukolės dalių. Iki šiol buvo žinomi tik du Homo erectus kaukolės fragmentai su dantimis ir trys – Homo habilis atvejai.
Nauji duomenys rodo, kad abi šios rūšys – H. habilis ir H. erectus – Rytų Afrikoje gyveno tuo pačiu metu maždaug prieš 2,2–1,8 mln. metų. Greičiausiai tame pačiame regione tuo pat metu egzistavo ir kelios kitos homininių rūšys, pavyzdžiui, Paranthropus boisei ir Homo rudolfensis.
Žmonių evoliucija nevyko tiesia, paprasta linija. Vis dėlto šis naujai aprašytas radinys priartina mus prie mūsų sudėtingo, šakoto „šeimos medžio“ pradžios.
