50 proc. investuojančių Lietuvos gyventojų siekia sukaupti papildomų pajamų senatvei, o pensijų fonduose kaupia 58 proc. šalies žmonių, rodo naujausias „Artea“ grupės tyrimas.
Banko klientų apklausa atskleidė, kad kas penktas II pakopos pensijų fonde kaupiantis gyventojas yra svarstęs galimybę kaupimą senatvei perkelti į III pakopos fondus. Ekspertas paaiškino, kada toks sprendimas gali būti teisingas, o kada jo reikėtų vengti.
Lietuvos banko (LB) duomenys rodo, kad II ir III pakopos pensijų fonduose gyventojai yra jau sukaupę daugiau nei 10 milijardų eurų. Didžiąją dalis šios sumos, žinoma, sudaro II pakopos pensijų fondų turtas – trečios pakopos fonduose, kurie turi tik apie 180 tūkst. dalyvių, sukaupta beveik pusė milijardo eurų, o didžiausią dalį šio turto – beveik 200 mln. eurų – valdo „Artea“.
„Tai, kad gyventojai po II pakopos reformos vertina galimybes kaupti senatvei, rodo brandų požiūrį. Tačiau II ir III pakopos pensijų fondai nėra vienodos priemonės – jie turi aiškius skirtumus.
III pakopos fonduose yra ir apribojimų, ir paskatų, pavyzdžiui, kaupiantieji bent 5 metus, kuriems iki pensijos liko 5 metai, galės nemokėti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) nuo investicinės grąžos. Tai gali būti didelė nauda, ypač tiems, kurie kaupia kelis dešimtmečius“, – pastebi „Artea“ banko grupės turto valdymo įmonės „Artea Asset Management“ vadovas Vaidotas Rūkas.
Jo teigimu, po reformos kaupimo sąlygos II ir III pakopos fonduose šiek tiek supanašėja: nebelieka prievolės nuolat mokėti pensijų įmokas, taip pat atsiranda galimybės iš II pakopos fondo vieną kartą išsiimti dalį arba – kritinėse situacijose – visas lėšas. Be to lėšos II ir III pakopos fonduose ir toliau yra paveldimos.
Ką pasirinkti?
Svarstantiems, ar likti II pakopos, ar pereiti į III pakopos pensijų fondus, V. Rūkas pateikia argumentus.
„II pakopos pensijų fondų privalumai aiškūs – tai vienas pigiausių profesionaliai valdomų investavimo instrumentų. Valdymo mokesčiai yra reglamentuojami teisės aktais ir – priklausomai nuo fondo – negali per metus viršyti 0,2 proc. ar 0,5 proc. dalyvio turto vidutinės metinės vertės.
Be to, jokiems kitiems investavimo instrumentams netaikomos tokios didelės valstybės paskatos kaip kaupiantiems II pakopos fonduose – kiekvienam šios pakopos dalyviui į jo pensijų fondą papildomai pervedama apie 400 eurų per metus. Tai nemažas priedas, nes vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus pats per metus į pensijų fondą perveda apie 800 – 1000 eurų įmokų“, – pastebi V. Rūkas.
III pakopos pensijų fondai taip pat skirti kaupti pensijai. Visgi jie leidžią tą daryti gerokai lanksčiau. Čia pats žmogus sprendžia, kada ir kokio dydžio įmokas mokės. Įprastai dauguma renkasi periodines įmokas, tiesa, kintant pajamoms, jie neretai pamiršta atnaujinti įmokų sumas.
Iš III pakopos fondo atsiimti lėšas galima lanksčiau. Tik reikia turėti omenyje, kad atsiimant lėšas, kuomet III pakopos fonde dalyvauta trumpiau nei 5 metus, arba likus daugiau nei 5 metams iki pensijos, investicinei grąžai yra taikomas GPM.
„Pasirinkimas tarp II ir III pakopos iš esmės priklauso nuo kiekvieno gyventojo lūkesčių ir poreikių. Jeigu nori turėti galimybę sukaupti daugiau ir dėl to atsisakai dalies lankstumo, tuomet tinkamesnė bus II pakopa. Jeigu norima daugiau laisvės ir lankstumo, tuomet tinkamesnė III pakopa. Tiesa, reikia nepamiršti, kad šiai pakopai valstybės parama neskiriama, tad investuojant vienodą sumą į II ir III pakopą, daugiau bus sukaupta pirmuoju atveju.
Svarbiausia yra tai, kad II ir III pakopos pensijų fondai – tai vienos, ilgalaikiam kaupimui skirtos, sistemos dalis. Įprastai taupymui ir investavimui rekomenduojama skirti bent 10 proc. pajamų – taip senatvėje pajamos iš sukaupto turto galėtų siekti rekomenduojamą lygį, t. y. apie 70 proc. prieš pensiją buvusio atlyginimo.
Jeigu 3 proc. skiriame II pakopai, tai likusių lėšų dalį galėtume skirti III pakopai – tai gali padėti gauti orų priedą prie senatvės pensijos. Be to, abu šie pasirinkimai netrukdo investuoti ir savarankiškai“, – sako V. Rūkas.
