Vaikų baimė lankytis pas gydytoją – dažna ir daugeliui šeimų pažįstama situacija. Nerimą dažniausiai sukelia nepažįstama aplinka, balti chalatai, specifiniai kvapai ar ankstesnės nemalonios patirtys. Vis dėlto, tinkamai reaguojant ir paruošiant vaiką, šią baimę galima reikšmingai sumažinti.
Kūdikiams iki maždaug 8 mėnesių gydytojas paprastai nesukelia sąmoningos baimės – jų reakcijos dažniau susijusios su nuovargiu, alkio jausmu ar fiziniu diskomfortu. Vėliau, maždaug nuo 8 mėnesių iki 2 metų, sustiprėja natūrali nepažįstamų žmonių baimė, todėl nauja aplinka ir svetimi veidai gali kelti ryškesnį nerimą.
Vyresni vaikai dažniau bijo dėl iš anksto susiformavusių įsivaizdavimų apie skausmą. Kartais pakanka vienos nemalonios procedūros ar girdėtos istorijos, kad apsilankymas pas gydytoją pradėtų kelti stiprų stresą. Tokiais atvejais svarbu ne ignoruoti vaiko baimę, o padėti jam ją suprasti ir pamažu įveikti.
Viena dažniausių tėvų klaidų – gydytojo naudojimas kaip grasinimo priemonės. Tokios frazės kaip „jei neklausysi, nuvesiu pas gydytoją“ sukuria neigiamą asociaciją ir stiprina nerimą. Taip pat vertėtų vengti vaikui perduoti savo pačių neigiamas patirtis ar įtampą, susijusią su medicina, nes vaikai labai greitai perima suaugusiųjų emocijas.
Padėti gali žaidybinis pasiruošimas. Žaislinis medicinos rinkinys ir vaidmenų žaidimai leidžia vaikui saugioje aplinkoje „pasimatuoti“ gydytojo vaidmenį: apžiūrėti lėlę ar meškiuką, „pamatuoti“ temperatūrą, užklijuoti „pleistrą“. Toks žaidimas suteikia kontrolės jausmą ir mažina nežinomybės baimę.
Ne mažiau svarbus ir atviras, ramus pokalbis. Vaikui verta paprastai paaiškinti, kodėl einama pas gydytoją – kad patikrintų sveikatą arba padėtų pasveikti. Geriau nežadėti, kad „visai neskaudės“, jei procedūra gali būti nemaloni. Vietoje to naudinga pabrėžti, kad diskomfortas bus trumpas, o po to vaikas jausis geriau.
Vizito metu gali pagelbėti mėgstamas žaislas, knygelė ar kitas nuraminantis daiktas. Taip pat veiksmingos paprastos kvėpavimo technikos – kartu lėtai įkvėpti ir iškvėpti, skaičiuojant iki kelių. Tėvų ramus balsas, švelnus prisilietimas ir užtikrintas elgesys suteikia vaikui saugumo ir stabilumo jausmą.
Tėvų emocinė būsena turi didžiulę reikšmę. Jei suaugusieji išlieka ramūs ir demonstruoja pasitikėjimą gydytoju, vaikas šį signalą perima. Pozityvi patirtis padeda formuoti ilgalaikį požiūrį, kad gydytojas yra pagalbininkas, o ne grėsmė.
Vaikų baimė gydytojų atžvilgiu yra natūrali, tačiau su ja galima ir verta dirbti. Nuoseklus pasiruošimas, pagarba vaiko jausmams ir tėvų palaikymas padeda sukurti daugiau saugumo, o medicininę pagalbą priimti be perteklinio streso.

