Buteliuotas vanduo, kurį daugelis renkasi kaip švaresnę ar saugesnę alternatyvą, gali tapti reikšmingu mikroplastiko šaltiniu žmogaus organizmui. Vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad plastikinėse pakuotėse laikomas vanduo prisideda prie kasdienio mikroplastiko dalelių patekimo į mūsų kūną. Šią problemą išsamiai nagrinėjo tyrėja Sara Sajjadi, išanalizavusi daugiau nei 140 mokslinių publikacijų apie plastiko dalelių poveikį žmogaus sveikatai.
Susidomėjimas tema sustiprėjo po kelionės į Pchi Pchi salas. Tyrėja pasakoja, kad grožėdamasi Andamanų jūros pakrantėmis iš pradžių matė įspūdingus gamtos vaizdus, tačiau netrukus, pažvelgusi sau po kojomis, pastebėjo daugybę plastikinių atliekų. Didelę jų dalį sudarė vandens buteliai. Ši patirtis paskatino ją rimčiau susimąstyti apie plastiko vartojimo mastą ir jo pasekmes.
Grįžusi į Konkordijos universitetą ji nusprendė šią problemą nagrinėti doktorantūros studijose. Analizuodama mokslinius darbus, tyrėja siekė įvertinti, kiek mikroplastiko žmogus realiai gali gauti iš kasdien vartojamo vandens ir kokią riziką tai gali kelti sveikatai.
Mokslininkų skaičiavimais, per metus žmogus gali netyčia praryti maždaug nuo 39 tūkstančių iki 52 tūkstančių mikroplastiko dalelių. Tiems, kurie reguliariai geria buteliuotą vandenį, šis skaičius gali padidėti dar apie 90 tūkstančių dalelių per metus. Tai leidžia manyti, kad plastikiniai buteliai gali būti vienas iš reikšmingiausių mikroplastiko šaltinių.
Mikroplastikas – itin smulkios plastiko dalelės, kurių dydis gali būti mažesnis nei milimetro dalis. Dar mažesnės dalelės vadinamos nanoplastiku, o jų dydis gali siekti vos tūkstantąją milimetro dalį. Dėl tokio mažo dydžio jos lengviau patenka į organizmą ir gali prasiskverbti į įvairius audinius.
Plastikas į vandenį gali patekti skirtingais etapais: gamybos metu, transportuojant ar laikant produktą. Dalelės gali atsiskirti ir tuomet, kai buteliai laikomi sandėliuose ar parduotuvėse, o procesas ypač suintensyvėja veikiant aukštai temperatūrai. Pavyzdžiui, palikus butelį įkaitusiame automobilyje, plastiko dalelių atsiskyrimas gali vykti gerokai sparčiau.
Skirtingai nei mikroplastikas, kuris į organizmą neretai patenka per maisto grandinę, geriant buteliuotą vandenį plastiko dalelės patenka tiesiogiai. Kiekvienas gurkšnis potencialiai gali būti kartu su mikroskopinėmis dalelėmis, kurios ilgainiui gali kauptis organizme.
Mažiausios plastiko dalelės gali įveikti natūralius biologinius barjerus ir patekti į kraujotaką. Manoma, kad dalis jų gali kauptis įvairiuose audiniuose ir organuose. Nors tyrimai dar tęsiami, vis daugiau mokslinių darbų nurodo galimą ryšį tarp mikroplastiko ir įvairių sveikatos sutrikimų.
Kai kurie tyrimai mikroplastiko poveikį sieja su lėtiniu uždegimu, hormonų pusiausvyros sutrikimais ir oksidaciniu stresu. Taip pat aptariamas galimas ryšys su neurologiniais sutrikimais bei padidėjusia tam tikrų vėžio formų rizika. Ypatingas dėmesys skiriamas nanoplastikui, nes dėl savo dydžio jis gali prasiskverbti į ląsteles ir sąveikauti su DNR bei baltymais.
Be pačių plastiko dalelių, į vandenį gali patekti ir cheminės medžiagos, naudojamos plastikinių butelių gamyboje. Dažniausiai minimi bifenoliai ir ftalatai – junginiai, galintys išsiskirti iš plastiko, ypač veikiant aukštai temperatūrai arba pakartotinai naudojant vienkartinius butelius.
Šios medžiagos priskiriamos endokrininę sistemą veikiančių junginių grupei. Jos gali trikdyti hormonų veiklą, daryti įtaką imuninei sistemai ir ilgainiui būti susijusios su įvairiais sveikatos sutrikimais. Kai kurie iš šių junginių jau siejami su padidėjusia tam tikrų onkologinių ligų rizika.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tiksliai įvertinti mikroplastiko poveikį vis dar sudėtinga. Skirtinguose tyrimuose taikomi nevienodi metodai ir technologijos, o dalis jų turi techninių apribojimų. Vieni prietaisai aptinka itin smulkias daleles, tačiau neleidžia nustatyti jų cheminės sudėties, o kiti pateikia sudėties informaciją, bet prasčiau identifikuoja mažiausias daleles.
Pažangiausios technologijos leidžia vienu metu identifikuoti daleles ir nustatyti jų sudėtį, tačiau dėl didelės kainos jos taikomos gana retai. Dėl šios priežasties neatmetama, kad realus mikroplastiko, o ypač nanoplastiko, poveikis žmogui gali būti didesnis, nei šiuo metu manoma.
Nors daugelyje šalių vis dažniau ribojamas vienkartinio plastiko naudojimas, buteliuotas vanduo neretai lieka tokių reguliavimų nuošalyje. Tyrėja pabrėžia, kad tam tikromis aplinkybėmis – pavyzdžiui, stichinių nelaimių metu ar sutrikus vandentiekio tiekimui – buteliuotas vanduo gali būti būtinas. Vis dėlto vietovėse, kur yra saugių alternatyvų, jis neturėtų tapti pagrindiniu kasdieniu vandens šaltiniu.
Pasak mokslininkų, itin svarbu didinti visuomenės informuotumą apie galimas ilgalaikes plastiko vartojimo pasekmes. Kuo daugiau žmonių žinos apie problemą, tuo lengviau bus keisti kasdienius įpročius ir mažinti plastiko naudojimą.
Ekspertai rekomenduoja rinktis daugkartinius butelius ar termosus, pagamintus iš nerūdijančio plieno arba stiklo. Taip pat patariama kuo dažniau naudoti patikimai išvalytą vandentiekio vandenį, o jei kyla abejonių dėl jo kokybės – naudoti sertifikuotus vandens filtrus.
Dar viena paprasta, bet svarbi taisyklė – nepalikti plastikinių butelių saulėje ar įkaitusioje aplinkoje, ypač automobilyje. Tokiose sąlygose plastiko dalelės ir cheminės medžiagos išsiskiria kur kas greičiau.
Tyrimas, kurį Sara Sajjadi atliko kartu su mokslininkais Chunjiang An ir Zhi Chen, ragina visuomenę ir sprendimų priėmėjus rimčiau vertinti plastiko taršą. Autoriai pabrėžia, kad mikroplastikas yra ne tik aplinkosaugos, bet ir ilgalaikės visuomenės sveikatos klausimas, todėl plastiko naudojimą būtina mažinti jau dabar.
