Ekranai užpildo kiekvieną laisvą minutę: ekspertas įspėja apie nematomą kainą

Ryte nubundame nuo telefono signalo, dieną dirbame prie kompiuterio, laisvalaikį leidžiame su planšete ar televizoriumi, o tarp jų akies krašteliu tikriname išmanųjį laikrodį.

Toks nuolatinis buvimas prie ekranų tapo norma, tačiau kartu – ir nematoma kaina mūsų dėmesiui bei psichinei savijautai.

Produktyvumo tyrėjas ir knygų autorius Chrisas Bailey pasakoja, kaip eksperimentai su savo pačio kasdienybe privertė iš naujo įvertinti dėmesio ribas ir nuobodulio svarbą.

Perteklinis dirgiklių srautas trumpina dėmesį

Bailey pastebėjo, kad labiausiai jį blaškė telefonas, todėl nusprendė jį „išjungti“ mėnesiui, palikdamas sau tik 30 minučių per dieną viskam – skambučiams, žinutėms, žemėlapiams, muzikai ir socialiniams tinklams.

Po maždaug savaitės, kai smegenys priprato prie mažesnio dirgiklių kiekio, jis pajuto tris pokyčius: pailgėjo dėmesio koncentracija, atsirado daugiau idėjų ir daugiau minčių apie ateitį bei planus.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad dirbdami su kompiuteriu, ypač kai šalia telefonas ar atvertos įvairios programos, ties vienu dalyku išlaikome dėmesį vidutiniškai vos 35–40 sekundžių. Vis dėlto, tai ne tik „išorinių blaškiklių“ problema.

Pagrindinė priežastis – ne tai, kad mus kas nors blaško, o tai, kad patys trokštame blaškymosi. Smegenims patinka naujumas: socialinių tinklų pranešimai, el. laiškai ir kitos smulkios naujienos pažadina dopamino, malonumo cheminės medžiagos, antplūdį. Taip įsitvirtina įprotis nuolat ieškoti naujo signalo.

Nuobodulys kaip priešnuodis perdirginimui

Norėdamas suprasti, kas nutiks dar labiau sumažinus stimulaciją, Bailey nusprendė sąmoningai nuobodžiauti po valandą kasdien mėnesį. Jis skaitė „iTunes“ naudojimo sąlygas, valandų valandas laukė oro linijų bagažo skyriuje, skaičiavo nulius tarp pirmųjų 10 000 skaičiaus pi skaitmenų ar tiesiog stebėjo tiksintį laikrodį.

Po aštuonių dienų, kas sutampa su tyrimais apie tai, kiek laiko reikia protui atsigauti atostogų metu, jis vėl pastebėjo tuos pačius efektus: gerokai ilgesnį dėmesio išlaikymą ir akivaizdžiai gausesnį idėjų srautą.

Paaiškinimas paprastas – nuobodžiaudamos smegenys ima klaidžioti. Šis klajojantis dėmesys, kurį Bailey vadina „išskaidytu dėmesiu“, leidžia jungti tarpusavyje atrodytų nesusijusias mintis, spręsti problemas iš kitos perspektyvos ir natūraliai planuoti ateitį.

Tyrimai rodo, kad leidus mintims laisvai klajoti, apie ateitį galvojame maždaug 48 proc. laiko – dažniau nei apie praeitį ar dabartį. Būtent todėl duše, pasivaikščiojimo metu ar važiuojant viešuoju transportu dažnai „staiga“ gimsta geriausios idėjos.

Kaip praktiškai sumažinti triukšmą?

Bailey siūlo ne bandyti „susikišti“ į dieną dar daugiau veiklų, o sąmoningai susigrąžinti tarpelius tarp jų. Jis pats kiekvieną vakarą nuo 20 valandos iki 8 valandos ryto atsijungia nuo interneto, o sekmadieniais su sužadėtine daro savotišką technologijų sabatą – visą dieną leidžia be ekranų.

Maži įpročiai taip pat daro skirtumą: neimti telefono į trumpą pasivaikščiojimą, nestovėti eilėje su ekranu rankoje, kartais tiesiog atsigulti ant sofos ir nieko neveikti. Tokios akimirkos ne „švaisto laiką“, o suteikia smegenims erdvės atsigauti.

Bailey išvada aiški: mūsų dėmesio būsena lemia, kaip jaučiamės savo gyvenime. Kai leidžiame smegenims nusiraminti ir mažiau stimuliuojame save ekranais, lengviau susikaupti, tampame kūrybiškesni ir aiškiau matome kryptį, kuria norime judėti.