Kino teatrai Lietuvoje: mažieji dovydai prieš „Forumo“ Galijotą?

[-[0]-]

Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?

Tadas Blinda ir animacija

Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.

Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.

„Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas.

„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.

Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas

Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.

„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.

Kaip konkuruoja „mažieji“

Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.

„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.

„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.

„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.

Daug ką lemia reklama

Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.

„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.

Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.

„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.

Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kavingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.

Šis straipsnis publikuotas kovo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema PINIGAI, kurį galite rasti Vilniaus ir Kauno viešose vietose arba [-[1]-] . Kiti numerio straipsniai:

Kaip turkiškas kebabas virto lietuvišku
„Čiop Čiop“– maistas „be dramų“
Pusmetis internete – priklausomybė tarp 4 sienų (Interviu)
Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“
Aistra muzikai – A. Lastauskaitės sėkmės garantas (Interviu)
„Estomanės Giedrės istorija“ (Interviu)
Kiek monetų gatvės muzikanto kepurėje? (Foto)
Pasidaryk Pats. Nori interneto tinklalapio – susikurk!
Biuruose – ne tik kostiumai (Foto)
Motoakrobatiko Aro variklis – adrenalinas (Foto)
Kaip netapti apsimetėlio jogos mokytojo pelno šaltiniu?
Kaip sustyguoti finansinius reikalus, kad piniginėje nešvilpautų vėjai?