Sodininkai renkasi atsparesnę alternatyvą: sužinokite, koks augalas tampa nauju gyvatvorių favoritu
Tujos daug metų buvo populiariausias pasirinkimas norint greitai suformuoti gyvatvorę, tačiau vis dažniau ieškoma atsparesnių ir natūralesnių alternatyvų. Viena jų – paprastasis skroblas, Lietuvoje ir visame regione natūraliai augantis lapuotis, kuris gerai pakelia šaltį ir įprastai rečiau nukenčia nuo žieminių pažeidimų.
Skroblas vertinamas dėl vadinamosios marcescencijos: rudenį lapai paruduoja, tačiau nemaža jų dalis išsilaiko ant šakų iki pavasario. Tai nereiškia, kad augalas visžalis, bet tokia „rusva užuolaida“ žiemą vis tiek sukuria privatumo barjerą, ypač kai gyvatvorė jau sutankėjusi.
Lietuvos klimato sąlygomis tujos neretai nukenčia nuo pavasarinės saulės, išdžiūvimo ir kai kurių grybinės kilmės problemų, o dalis gyvatvorių po žiemos praranda vientisą spalvą. Skroblas dažnai pasirenkamas kaip atsparesnė alternatyva, ypač ten, kur sode daugiau pavėsio ir norisi ilgaamžio sprendimo.
Kaip sodinti, kad greitai sutankėtų
Norint, kad skroblų gyvatvorė greičiau virstų tankia siena, sodinukai paprastai sodinami vienoje arba dviejose eilėse. Jei vietos mažai, praktikuojamas vienos eilės sodinimas paliekant maždaug 20–25 centimetrų tarpą tarp augalų, kad per kelerius metus šakos susipintų ir uždengtų tarpus.
Turint daugiau vietos, sodinama dviem eilėmis, paliekant apie 30–40 centimetrų tarpą tarp eilių ir maždaug 40–50 centimetrų tarpą tarp augalų kiekvienoje eilėje. Dar tankesniam efektui dažnai pasirenkamas šachmatinis išdėstymas, kai antroji eilė paslenkama taip, kad augalai „uždengtų“ kitos eilės tarpus.
Atviromis šaknimis parduodami sodinukai dažniausiai sodinami ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, kai augalas ramybės būsenos. Vazonuose auginti sodinukai paprastai prigyja viso sezono metu, jei tik užtikrinamas reguliarus laistymas.
Genėjimas po pasodinimo – lemtingas žingsnis
Skroblų gyvatvorės sėkmė didele dalimi priklauso nuo pirmojo genėjimo. Kad augalas šakotųsi nuo pat apačios, po pasodinimo dažnai rekomenduojama sodinukus drąsiai patrumpinti iki maždaug 20–30 centimetrų nuo žemės.
Jei to nepadaryti, skroblas linkęs pirmiausia stiebtis į aukštį, o apatinė dalis ilgainiui gali likti retesnė. Vėliau, pirmaisiais metais, genima taip, kad gyvatvorė formuotųsi kiek platesnė apačioje nei viršuje, tuomet apatinės šakos gauna daugiau šviesos ir tankiau lapoja.
Įsibėgėjus augimui, gyvatvorė dažniausiai formuojama du kartus per sezoną, pavasarį ir vasaros pabaigoje. Praktikoje vėlyvas genėjimas rudenį dažnai vengiamas, kad nauji ūgliai spėtų subręsti iki šalčių.
Dirvožemis, vieta ir laistymas
Skroblas gerai auga pusiau pavėsyje, todėl tinka sklypuose, kur gyvatvorę dalį dienos užstoja namas ar medžiai. Dažniausiai jis prisitaiko prie įvairių dirvožemių, tačiau nemėgsta užmirkimo, todėl itin šlapiose vietose gali prastėti šaknų būklė.
Prieš sodinimą naudinga paruošti ištisinę juostą, supurenti žemę ir pagerinti ją kompostu, kad šaknys greičiau įsitvirtintų. Pirmaisiais metais svarbiausia reguliarus laistymas, ypač sausros metu, o vėliau įsitvirtinę augalai paprastai tampa atsparesni trumpalaikiam drėgmės trūkumui.
Renkantis gyvatvorę vis dažniau atsižvelgiama ne tik į kainą, bet ir į tvarumą bei atsparumą klimato svyravimams. Dėl šių priežasčių skroblas daugelyje Europos šalių laikomas viena patikimiausių lapuočių gyvatvorių, kuri gali užtikrinti privatumą ir žiemą, ir vasarą.
