Žmonijos kilmė pasirodė kur kas painesnė: mūsų genuose aptiko netikėtų protėvių

Ilgą laiką buvome įsitikinę, kad Homo sapiens – ypatinga rūšis, kuri išstūmė visas kitas žmonių rūšis ir viena pati užėmė planetą. Tačiau šiuolaikinė genetika rodo visai kitokį paveikslą: mes esame mozaika iš daugelio senovinių žmonių linijų.

Nauji skaičiavimai leidžia manyti, kad tik maždaug 1,5–7 proc. mūsų DNR susiformavo jau Homo sapiens viduje. Visa kita – tai bendras paveldas su artimais giminaičiais ir kitomis žmonių rūšimis.

Genetinė revoliucija nuo 2010 metų

Lūžis įvyko 2010 metais, kai švedų genetikas Svante Pääbo su komanda pirmą kartą atkūrė neandertaliečio genomą. Paaiškėjo, kad visi žmonės, kurių protėviai kilę ne iš žemiau Sacharos esančios Afrikos, savo genome turi apie 2 proc. neandertaliečių DNR.

Vėliau tame pačiame urve Sibire rastas piršto kaulas atskleidė dar vieną artimą giminaitį – denisoviečius. Kai kurių Rytų Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono populiacijų genomas iki 5 proc. sudarytas iš denisoviečių kilmės atkarpų.

2021 metais Kalifornijos universiteto San Fransiske tyrėjai, naudodami SAGE algoritmą, bandė suskaičiuoti, kiek mūsų genų tikrai unikalūs Homo sapiens. Rezultatas buvo stulbinamai mažas – vos keli procentai, o jie daugiausia susiję su ankstyva smegenų raida.

Ne viena linija, o supinta upė

Ilgai vyravęs modelis aiškino, kad žmonės iš Afrikos iškeliavo prieš maždaug 60 000 metų ir tiesiog pakeitė neandertaliečius bei kitas rūšis. Dabar žinome, kad jie ne tik konkuravo, bet ir poravosi tarpusavyje.

Vakarų Eurazijoje Homo sapiens kryžminosi su neandertaliečiais, Rytų ir Pietryčių Azijoje – su denisoviečiais. Vakarų Afrikos populiacijose aptikti vadinamieji „vaiduoklių“ protėviai – DNR pėdsakai rūšių, kurių fosilijų dar net neturime.

Vienas įspūdingiausių atradimų – 2018 metais paskelbta istorija apie mergaitę, pravarde Deni. Jos kaulo fragmento DNR parodė, kad motina buvo neandertalietė, o tėvas – denisovietis. Tėvo genome taip pat buvo senesnių neandertaliečių pėdsakų.

Senovinių genų nauda ir kaina

Senovinės DNR mūsų protėviams dažnai veikė kaip evoliucinis „trumpasis kelias“. Pavyzdžiui, kai kurie tibetiečiai turi iš denisoviečių paveldėtą geno variantą, padedantį lengviau kvėpuoti aukštikalnėse, o Arkties regionų gyventojams perduotos atmainos, leidžiančios efektyviau gaminti šilumą iš riebalų.

Kiti genai sustiprino imuninę sistemą ir padėjo prisitaikyti prie naujų parazitų bei virusų Euroazijoje. Tačiau tai nebuvo be pasekmių: neandertaliečių kilmės imuniniai genai šiandien siejami su didesne kai kurių autoimuninių ligų, alergijų ar net antro tipo diabeto rizika.

Panašiai ir neandertaliečių variantas PGR gene galėjo didinti vaisingumą ir mažinti persileidimų skaičių, bet kartu susijęs su didesne kiaušidžių vėžio rizika. Tai primena, kad evoliucija nėra „tobulinimo“ istorija, o nuolatiniai kompromisai konkrečioms gyvenimo sąlygoms.

Šiandien vis aiškiau matome, kad neandertaliečiai, denisoviečiai ir dar neįvardyti „vaiduoklių“ protėviai nėra tiesiog išnykę aklagatviai. Jų biologinė „įranga“ įausta į mūsų genomą, veikia mūsų sveikatą ir net veido bruožus. Kitaip tariant, jie ne tik gyveno prieš mus – jie tebėra mumyse.