Karas Vidurio Rytuose akimirksniu pakėlė naftos, gamtinių dujų kainas, o tuo pačiu kuro kainas, tačiau poveikis pradedamas matyti ir daugelyje kitų prekių bei paslaugų kainose. Jau akivaizdu, kad infliacija šiemet bus didesnė nei pernai, o greta to nuotaikas gali pagadinti ir kylančios palūkanų normos.
Kiekvienas karas yra tragedija – prarastos gyvybės, sugriauta infrastruktūra ir kasdien didėjanti humanitarinės krizės tikimybė. Tokiame kontekste ekonomistų susirūpinimas dyzelino ir agurkų kainomis yra beveik nepadorus, bet vis tiek aktualus.
Vidutinis lietuvis kurui skiria apie 5,5 procento visų savo išlaidų, tai yra apie 80 eurų per mėnesį. Ketvirtadaliu pakilusi kuro kaina šiais išlaidas jau padidino 20 eurų. Tačiau tai nei vienintelė, nei didžiausia šio karinio konflikto įtaka kainoms.
Iš Vidurio Rytų eksportuojama ne tik penktadalis pasaulio naftos ir gamtinių dujų, bet ir beveik 40 procentų karbamido – koncentruotų azoto trąšų. Nors jos daugiausiai eksportuojamos į Azijos šalis, jų kaina pakilo visose rinkose ir jau yra apie 50 proc. didesnė nei prieš metus. Brangesnės trąšos kelia žemdirbių sąnaudas (arba mažesnis jų vartojimas lems mažesnį derlingumą). Nors kviečių kaina pastaraisiais metais buvo nukritusi į žemiausią lygį nuo dešimtmečio pradžios, ateities sandoriai rodo, kad šiemet tikimasi bent dešimtadaliu didėsiančių jų kainų.
Brangesnė energija paveikia visas maisto gamybos grandines – nuo trąšų iki maisto perdirbimo ir transportavimo. Todėl jei energijos kainos išsilaikys dabartiniame lygyje, šiemet maisto produktai Europoje vidutiniškai pabrangs 5-7 procentais. Be to, daugelis Europos šalių jau pradeda pirkti gerokai pabrangusiais gamtines dujas ir jomis užpildyti per žiemą ištuštintas saugyklas, o tai užprogramuoja brangesnį šildymą ateityje.
Čia blogos naujienos nesibaigia. Europos Centrinis Bankas (ECB), matydamas didėjančia infliaciją ir riziką, kad kainų augimas dar labiau įsibėgės ir išplis, jau kalba apie tai, kad neleis pasikartoti 2022 m. scenarijui – ketvirtį amžiaus nematytam infliacijos šuoliui. Tai, žinoma, centrinis bankas gali padaryti tik didindamas palūkanų normas ir tokiu būdu slopindamas paklausą.
Daugeliui gyventojų tokia centrinio banko politika gali atrodyti sunkiai suprantama – kodėl brangstant kurui ir maistui dar reikia apsunkinti gyvenimą branginant būsto paskolas? Deja, ECB turi tik vieną tikslą – kainų stabilumą – ir jo siekia, net jei kartais tai reiškia paaukotą ekonomikos augimą.
Panašų scenarijų mes jau matėme 2011 metais, kuomet naftos kainai pašokus nuo 80 iki 120 dolerių už barelį ir infliacijai euro zonoje pradėjus artėti prie 3 procentų, ECB du kartus padidino bazines palūkanų normas. Tai stumtelėjo euro zonos ekonomiką į recesiją ir ECB dar tais pačiais metais buvo priverstas sumažinti bazines palūkanų normas.
Ar istorija rimuojasi išgirsime kitą savaitę, kuomet ECB valdančioji taryba spręs, kaip ir kada keisti pinigų kainą. Labiausiai tikėtina, kad palūkanų normos kol kas nedidės, bet rinka jau tikisi, kad palūkanų normos kils antrąjį šių metų pusmetį, dėl to 6 mėnesių Euribor jau pašoko ketvirtadaliu procentinio punkto. Vidutinę būsto paskolą turinčiai šeimai (apie 150 tūkst. eurų) toks palūkanų normų šuolis reikš 30 eurų didesnes išlaidas per mėnesį – daugiau nei skauda dėl pabrangusio kuro.
Visa tai nemalonu ir šiek tiek prislopins gyventojų galimybes didinti vartojimą, bet kol kas mažai tikėtina, kad tai pavirs į ekonomikos nuosmukį ar stagnaciją. Infliacijai net ir pasiekus 5 procentus, kainų augimas atsilieka nuo gyventojų pajamų augimo – vidutinis darbo užmokestis šiemet didėja maždaug 8 procentais, o minimalus atlyginimas bei senatvės pensijos – daugiau nei dešimtadaliu.
Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
