Šiandien Europos centrinis bankas (ECB) palūkanų normų nepakeitė, pripažino didėjančios infliacijos ir lėtėjančio ekonomikos augimo riziką, bet kol kas nepateikė jokių užuominų apie palūkanų normų keitimą. Kokia tikimybė, kad greta kylančių energijos ir daugelio kitų prekių bei paslaugų kainų šiemet pakils ir pinigų kaina?
Vidurio Rytuose besitęsiant karui vis mažėja tikimybė, kad tai bus tik kelių savaičių kainų šokas, apsiribojantis nemaloniais skaičiais degalinių švieslentėse. Deja, matome, kad problema tampa ne tik sunkiai praplaukiamas Hormūzo sąsiauris, bet ir žala energetikos infrastruktūrai. Vien per pastarąją parą buvo „reikšmingai apgadinti“ didžiausias Kataro ir pasaulio suskystintų gamtinių dujų terminalas bei viena didžiausių Saudo Arabijos naftos perdirbimo gamyklų. Po raketų atakų veiklą sustabdė ir Saudo Arabijos uostas Yanbu Raudonojoje jūroje, iš kurio nafta ir jos produktai daugiausiai eksportuojami į Europos valstybes.
Dėl to šiandien gamtinės dujos Europos TTF prekybos taške pabrango beveik penktadaliu, iki 65 eurų už MWh, nors metų pradžioje kainavo tik apie 30 eurų. Ateities sandoriai rodo, kad panašią kainą reikia sumokėti ir norint užsitikrinti dujų tiekimą ateinančiai žiemai. Rinkų nebeįtikina JAV prezidento raginimai „deeskaluoti“ konfliktą bei ir pažadai, kad kariniai veiksmai netrukus baigsis.
Šio karo ir gilėjančios energijos krizės kontekste centriniai bankai susiduria su nelengva užduotimi – kaip slopinti infliaciją, kuomet energijos kainų šuolis gali stumtelti visą ekonomiką link stagnacijos ar net nuosmukio? Šiuo metu euro zonoje infliacijos šaltinis yra beveik išskirtinai išorinis, nesusijęs su pertekline paklausa ar ekonomikos perkaitimu. Todėl didesnės palūkanų normos vargu ar turėtų įtakos infliacijai, tik dar labiau slopintų vartojimą ir kai kurias investicijas.
Dėl šios priežastis ECB, tikėtina, bandys kuo ilgiau ignoruoti energijos kainų šuolį ir didėjančią infliaciją, bet to negalės daryti ilgai. 2021 m. centriniai bankai stebėjo sparčiai kylančias kainas ir atkakliai tai vadino „laikinu“ ir „praeinančiu“ reiškiniu, bet 2022 m., infliacijai toliau įsibėgėjant, buvo priversi sparčiai kelti palūkanų normas.
Dabartinis infliacijos šokas yra šiek tiek kitoks nei prieš penkmetį, bet ilgai centriniai bankai jo ignoruoti negalės. Brangstantis kuras kelia transporto kaštus ir, atitinkamai, daugelio prekių kainas. Suskystintų gamtinių dujų saugyklos jau pildomos daugiau nei dvigubai pabrangusiomis dujomis, o tai kels statybų ir pramonės sąnaudas bei šildymo kainas ateinančią žiemą. Daugiau nei 60 proc. pabrangusios azoto trąšos didina žemės ūkio sąnaudas, pakels ir daugelio grūdų bei kitų maisto prekių kainas. Dėl pakankamos hidro, vėjo ir saulės energijos regione kol kas elektros kainos išliko žemos, bet jei teks rinką balansuoti deginant gamtines dujas, matysime ir elektros kainų šuolių. Kaip ant grindų išlietas vandens kibiras, energijos kainų šuolis greitai išplinta į visus ekonomikos kampelius.
Nors ECB palūkanų normų šiandien nepakėlė, tačiau Lietuvos gyventojams ir verslui aktualiausias rodiklis – tarpbankinės palūkanų normos Euribor – jau pakilo ketvirtadaliu procentinio punkto. Taip yra todėl, kad Euribor keičiasi ne tada, kai ECB priima sprendimą didinti ar mažinti palūkanų normas, bet tada kai finansų rinkų dalyviai tikisi palūkanų normų pokyčio artimiausiais mėnesiais. Paprastai sakant, 6 mėnesių Euribor atspindi tai, kokių vidutinių ECB nustatytų palūkanų normų tikisi rinkos dalyviai per artimiausius 6 mėnesius.
Šiuo metu rinkose ateities sandoriai signalizuoja, kad palūkanų normas ECB šiemet gali pakelti puse procentinio punkto, o tai reiškia, kad 6 mėnesių Euribor netrukus gali pakilti ir 2,5 procento. Deja, brangesnis dyzelinas buvo pirmoji kylančių kainų kregždė, bet tikrai ne paskutinė ir ne svarbiausia.
Komentaro autorius – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
