Nuo šių metų pradžios pasikeitė nedarbo išmokų skyrimo tvarka tiems Lietuvos gyventojams, kurie dirbo užsienyje ir nusprendžia grįžti į šalį. Naujas reguliavimas įtvirtina aiškesnes taisykles, kurioje valstybėje žmogui priklauso socialinės garantijos.
Pagal galiojančią tvarką, pagrindinis principas išlieka paprastas – nedarbo išmokos mokamos toje šalyje, kurioje asmuo paskutiniu laikotarpiu dirbo, mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Tai reiškia, kad ilgą laiką užsienyje dirbę asmenys dėl išmokų pirmiausia turi kreiptis į tos valstybės institucijas.
Grįžus į Lietuvą, tokia išmoka gali būti perkeliama, tačiau tik ribotam laikotarpiui. Įprastai ją galima „atsivežti“ iki trijų mėnesių, o tam tikrais atvejais šis laikotarpis gali būti pratęstas iki šešių mėnesių. Per šį laiką žmogus turi susirasti darbą jau Lietuvoje.
Kartu buvo patikslinta ir svarbi sąvoka – laikinas darbas užsienyje. Nuo šiol jis apibrėžiamas konkrečiau: laikinu laikomas darbas, kuris per pastaruosius 36 mėnesius truko ne ilgiau kaip 30 mėnesių. Šis kriterijus tampa esminiu vertinant, kurioje valstybėje žmogui priklauso išmokos.
Jeigu darbas užsienyje laikomas laikinu, tuomet asmuo dėl nedarbo išmokos gali kreiptis Lietuvoje. Tačiau jei dirbta ilgiau, išmokos skiriamos pagal tos šalies, kurioje buvo vykdyta veikla, taisykles.
Šie pakeitimai susiję su bendru Europos Sąjungos reguliavimu, kuris numato, kad socialinės garantijos turi būti teikiamos ten, kur buvo sukurtas ekonominis ryšys – tai yra dirbta ir mokėti mokesčiai. Tokiu būdu siekiama užtikrinti teisingą finansinės naštos pasidalijimą tarp valstybių.
Vis dėlto praktikoje ši tvarka sulaukia nevienareikšmių vertinimų. Dalis užsienyje gyvenančių lietuvių pripažįsta, kad toks modelis verčia atsargiau planuoti grįžimą į Lietuvą. Ypač tai aktualu tiems, kurie neturi sukaupę didesnių santaupų ir tikisi pereinamuoju laikotarpiu pasinaudoti socialinėmis garantijomis.
Kai kurie emigrantai nurodo, kad naujos taisyklės apsunkina sprendimą grįžti, nes ne visada aišku, kada realiai bus galima gauti išmokas. Skirtingose šalyse galioja nevienodi reikalavimai – kai kur išmokos skiriamos greičiau, kitur reikia išlaukti ilgesnį laiką nedirbant.
Dėl to atsiranda praktinių iššūkių. Norint „atsivežti“ išmoką į Lietuvą, kai kuriais atvejais reikia tam tikrą laiką pasilikti užsienyje be darbo. Tai reiškia papildomas išlaidas ir atidėtus planus grįžti.
Taip pat pastebima, kad dalis žmonių ima atidėti sprendimą sugrįžti arba jį peržiūri iš naujo. Ypač tai būdinga tiems, kurie planuoja grįžti be iš anksto užsitikrinto darbo Lietuvoje.
Kita vertus, yra ir tokių, kurie pabrėžia, kad pagrindiniai grįžimo motyvai išlieka ne finansiniai. Šeima, gyvenimo kokybė, noras gyventi Lietuvoje dažnai yra svarbesni nei laikinos socialinės garantijos.
Apibendrinant, naujoji tvarka įnešė daugiau aiškumo teisiniu požiūriu, tačiau praktikoje ji reikalauja iš gyventojų daugiau planavimo. Sprendimas grįžti į Lietuvą vis dažniau tampa ne tik emocinis, bet ir kruopščiai apskaičiuotas žingsnis.
