Neteisybė ūkininkams tęsiasi metų metus: išmokų suvienodinimas atidedamas

Europos žemės ūkio politika dažnai skamba kaip tolimas Briuselio klausimas, tačiau jos sprendimai labai greitai pasiekia ir Lietuvos ūkininkų kiemus. Šį kartą žinia nėra maloni.

Kalbama apie pinigus – ir jų, panašu, gali būti mažiau. O tai reiškia ne tik skaičius dokumentuose, bet ir realius pokyčius ūkiuose, investicijose, net regionų gyvybingume.

Situacija tampa dar jautresnė dėl to, kad Lietuva vis dar siekia pasivyti senąsias Europos Sąjungos valstybes pagal išmokas. Ir dabar atsiranda rizika, kad tas procesas gali sulėtėti arba net pasisukti atgal.

Mažesnis biudžetas – didesnė įtampa sektoriuje

Europos Komisijos siūlymas numato apie 20 proc. mažesnį finansavimą Lietuvos žemės ūkiui būsimame laikotarpyje.

Tai nėra tik techninis pakeitimas. Mažesnis biudžetas reiškia mažiau galimybių investuoti, modernizuoti ūkius ar amortizuoti rinkos svyravimus.

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis aiškiai įvardija riziką – jei finansavimas neaugs, visas sektorius gali patirti neigiamų pasekmių. Kitaip tariant, tai ne pavienė problema, o sisteminis klausimas.

Konvergencija gali sustoti – arba net grįžti atgal

Vienas svarbiausių aspektų yra vadinamoji tiesioginių išmokų konvergencija. Tai procesas, kurio tikslas – suvienodinti išmokas tarp skirtingų ES šalių.

Šiuo metu Lietuva artėja prie 79 proc. ES vidurkio. Tačiau, pagal naujus skaičiavimus, šis rodiklis gali nukristi iki 76 proc.

Tai skamba kaip nedidelis skirtumas, bet iš esmės reiškia vieną dalyką – vietoje progreso atsiranda regresija.

Ministro teigimu, tai yra vienas didžiausių konkurencijos iškraipymų visoje Europos Sąjungoje. Ūkininkai dirba toje pačioje rinkoje, tačiau gauna skirtingą paramą.

Keičiasi pati finansavimo logika

Ne mažiau svarbus pokytis – pats finansavimo modelis. Iki šiol Bendroji žemės ūkio politika rėmėsi dviem aiškiais ramsčiais: tiesioginėmis išmokomis ir kaimo plėtra.

Dabar siūloma sistema keičiasi iš esmės. Numatyta tik tam tikra garantuota suma, o dėl likusių lėšų reikės konkuruoti su kitomis sritimis.

Tai reiškia daugiau neapibrėžtumo. Žemės ūkis tampa viena iš daugelio sričių, o ne aiškiai apibrėžta prioritetine kryptimi.

Politinė kova dar priešakyje

Šis klausimas jau pasiekė aukščiausią lygį – Prezidentūroje vyko susitikimas su šalies vadovu, ministerija ir žemdirbių organizacijomis.

Artėjant Europos Vadovų Tarybos susitikimui, Lietuva ruošiasi deryboms. Prezidentas turės svarbų vaidmenį siekiant palankesnių sąlygų.

Akcentuojama, kad būtina vieninga pozicija – tiek tarp institucijų, tiek tarp pačių ūkininkų organizacijų.

Regioninis bendradarbiavimas – būtinas

Lietuva šiuo klausimu nėra viena. Panašioje situacijoje yra Latvija ir Estija.

Šalys jau yra pasirašiusios bendrą poziciją dėl finansavimo, konvergencijos ir ankstesnio modelio išlaikymo.

Prie šios iniciatyvos jungiasi ir platesnis regionas – į diskusijas įsitraukia ir Suomijos atstovai.

Tai rodo, kad problema yra platesnė nei vienos valstybės interesas.

Ar įmanoma pasiekti 100 proc.?

Oficialiai tikslas išlieka – mažinti atotrūkį tarp Lietuvos ir turtingesnių ES šalių ūkininkų.

Tačiau Prezidentūros atstovai pripažįsta, kad 100 proc. konvergencija gali būti pernelyg ambicingas siekis artimiausiu metu.

Vis dėlto kryptis aiški – artėti prie vidurkio, o ne tolti nuo jo.

Kas laukia toliau?

Ateinančios derybos bus lemiamos. Sprendimai dėl 2028–2034 metų laikotarpio nubrėš kryptį visam sektoriui ilgam laikui.

Jei finansavimas mažės, ūkininkams teks prisitaikyti prie sudėtingesnių sąlygų. Jei pavyks išsiderėti geresnes sąlygas – tai gali tapti postūmiu tolimesniam augimui.

Kol kas aišku viena: tai nėra tik biudžeto eilutė. Tai klausimas apie Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą, regionų ateitį ir vietą Europos žemėlapyje.