Kai spaudimas didžiausias, jie nepraranda kontrolės – štai kas juos išskiria
Kai kurie žmonės stresinėse situacijose atrodo neįprastai ramūs, tarsi jų visai neveiktų spaudimas. Tačiau dažniausiai tai nėra šaltas charakteris ar įgimtas nejautrumas. Ramybė po spaudimu dažniau reiškia ne tai, kad žmogus nejaučia streso, o tai, kad jis geriau sugeba jį sureguliuoti.
Psichologai tai sieja su atsparumu stresui, emocijų reguliacija ir tuo, kaip žmogus vertina pačią situaciją. Vieni pavojų ar spaudimą greičiau suvokia kaip visišką grėsmę, o kiti kaip sudėtingą, bet valdomą užduotį. Būtent šis skirtumas dažnai ir lemia, kas panikuoja, o kas išlaiko aiškų protą.
Ramūs žmonės nebūtinai jaučia mažiau streso
Stresas yra natūrali organizmo reakcija. Harvardo medicinos mokykla aiškina, kad įtampoje kūnas išskiria adrenaliną ir kortizolį, todėl padažnėja pulsas, kvėpavimas, įsitempia raumenys, o dėmesys susiaurėja. Kitaip tariant, ramūs žmonės nėra „be emocijų“. Jų organizmas dažniausiai reaguoja taip pat, tačiau jie geriau susitvarko su tuo, kas vyksta viduje.
Čia labai svarbi emocijų reguliacija. Tyrimai rodo, kad atsparumas stresui glaudžiai susijęs su gebėjimu pervertinti situaciją, suvaldyti impulsą ir nepasiduoti pirmajai emocinei bangai. Paprastai tariant, tokie žmonės dažniau padaro vidinę pauzę tarp to, kas įvyko, ir savo reakcijos.
Daug lemia patirtis ir išmokti įgūdžiai
Ramybė stresinėse situacijose dažnai atrodo kaip asmenybės bruožas, tačiau nemaža jos dalis yra išmokstama. Žmogus, kuris daug kartų yra buvęs sudėtingose situacijose, paprastai greičiau atpažįsta, kas vyksta, ir žino, kad stipri pradžios įtampa nebūtinai reiškia katastrofą. Todėl patirtis mažina chaosą.
Svarbus ir pasitikėjimas savo gebėjimu susitvarkyti. Psichologijos tyrimuose atsparumas dažnai siejamas su tuo, kad žmogus jaučia bent dalinę kontrolę. Net jei situacija sunki, jis galvoja ne „viskas žlugo“, o „ką galiu padaryti dabar“. Toks mąstymas padeda nukreipti energiją į veiksmą, o ne į paniką.
Prie to prisideda ir kūno reguliavimo įgūdžiai. Lėtesnis kvėpavimas, dėmesio grąžinimas į dabartį, įpročiai poilsio, miego ir fizinio aktyvumo srityse nėra smulkmenos. Būtent jos padeda nervų sistemai greičiau grįžti iš pavojaus režimo į stabilesnę būseną.
Ramybė dažnai slepia vidinį darbą
Iš šalies ramus žmogus gali atrodyti tarsi tiesiog „stipresnis“. Tačiau dažnai už to slypi nemažai vidinio darbo. Tai gali būti geresnis savęs pažinimas, įprotis nepasiduoti katastrofiniam mąstymui, stipresnis socialinis palaikymas ar tiesiog ilgesnė gyvenimo patirtis.
Todėl tiksliausia būtų sakyti taip: kai kurie žmonės išlieka ramūs stresinėse situacijose ne todėl, kad jiems nerūpi ar jie nieko nejaučia. Jie dažniau turi geriau išlavintą gebėjimą atpažinti stresą, jo neužkurti dar labiau savo mintimis ir greičiau grįžti į aiškų, veikiantį mąstymą. Kitaip tariant, ramybė po spaudimu dažniausiai yra ne stebuklas, o psichologinių ir fiziologinių įgūdžių visuma.
