Kodėl kai kurie žmonės metų metus negali pamiršti buvusių santykių? Psichologas paaiškino

Skausminga santykių pabaiga – ar tai būtų skyrybos, išsiskyrimas su mylimuoju, sudužusi draugystė ar nutrūkęs ryšys su artimaisiais – dažnai palieka vadinamąją emocinę naštą. Atrodo, kad laikas turėtų viską išgydyti, tačiau daug žmonių įstringa ir metų metus nepajėgia paleisti praeities.

Klinikinis psichologas ir psichoterapijos tyrėjas Antonio Pascual-Leone siūlo aiškų modelį, kaip žmonės paprastai įveikia tokią „neužbaigtų reikalų“ būseną. Jo teigimu, dauguma keliauja per tris nuoseklius, nors ir nelinijinius, etapus.

Susidūrimas su skausmu

Pirmasis žingsnis – nustoja vengti temos ar žmogaus ir atsigręžia į tikrąsias emocijas. Iš pradžių dažnai jaučiamas miglotas, viską apimantis diskomfortas: liūdesys susipina su pykčiu, kaltė su nuoskauda.

Pasak Pascual-Leone, kol šios būsenos tarsi „susiklijuoja į vieną gumulą“, žmogus lieka įstrigęs. Padeda lėtas susitelkimas į detales: kas konkrečiai buvo skaudžiausia, kokia situacija labiausiai iškyla prieš akis, kokį žeminantį ar atstumiantį gestą sunkiausia prisiminti.

Toks išskaidymas leidžia suprasti, kur labiausiai „skauda“ – ar tai išdavystės, ar atstūmimo, ar nepripažinimo jausmas. Tik tuomet įmanomas tolesnis judėjimas.

Paliečiama silpnoji vieta

Antrasis etapas prasideda, kai santykių pabaiga sužeidžia mūsų giliausius įsitikinimus apie save. Dažnai suaktyvėja senos žaizdos: žmogus ima galvoti, kad yra nevertas meilės, kvailas, neįdomus ar nekompetentingas.

„Dauguma, kurie įstringa šiame etape, ne tiek kaltina kitą, kiek žiauriai teisia save“, – aiškina Pascual-Leone. Tai veda į depresiją, nerimą, savęs niekinimą, nemigą.

Kelias pirmyn – įvardyti, ko giliai viduje labiausiai reikia: būti svarbiam, pastebėtam, jaustis saugiai, turėti žmogų, kuris „laiko už nugaros“. Svarbu suvokti, kad tai nėra poreikis iš konkretaus buvusio partnerio, o esminis žmogiškas poreikis, kurį ateityje gali patenkinti kiti santykiai – ir pats žmogus savo sprendimais.

Pyktis, gedulas ir paleidimas

Trečiajame žingsnyje žmogus grįžta prie santykių pabaigos ir iš naujo ją peržiūri jau suvokdamas savo poreikius ir vertę. Čia dažnai pasireiškia sveikas, ribas ginantis pyktis: „aš vertas daugiau“, „mano meilė ir atsidavimas turi kainą“.

Kartu atsiveria ir gedulas. Net jei santykius baigėte patys, tenka atsisveikinti ne tik su žmogumi, bet ir su svajonėmis: neįvyksiančiomis kelionėmis, neatsirasiančiais vaikais, nesukurtu bendru gyvenimu ar projektais.

Pasak psichologo, svarbu įvardyti konkrečius praradimus – tarsi pastatyti jiems vidinius „antkapius“. Kai pyktis ir liūdesys išgyvenami iki galo, emocijos natūraliai nurimsta, o žmogus gali rinktis, koks finalas jam labiausiai tinka.

Galimos trys sveikos pabaigos: atleidimas ir susitaikymas, atleidimas be sugrįžimo į santykius arba nesusitaikymas, tačiau aiškus ribų nubrėžimas ir buvusio žmogaus atsakomybės pripažinimas. Visais trimis atvejais bendras vardiklis tas pats – emocinė našta nebevaldo gyvenimo, o praeitis tampa istorija, o ne dabarties kalėjimu.