Laikas.lt
Valpurgijos naktį, 1966 – ųjų balandžio 30 – ąją, amerikietis Antonas Szandoras LaVey įkūrė Šėtono bažnyčią ir paskelbė apie Šėtono eros atėjimą. Natūralu, kad satanizmo propagavimas sulaukė gausybės atgarsių visuomenėje, o pakilimo laikotarpiu apaugo gandais, tačiau kiek religijos yra satanistų gyvenime, kas yra šios bažnyčios įkūrėjas ir ar verta ją sveikinti su 46 – uoju gimtadieniu.
Pradžia. Nusivylimas krikščionybe
Šėtono bažnyčią Antonas Szandoras LaVey įkūrė kartu su bendraminčių būreliu, teigdamas, jog krikščionybė paseno ir atėjo metas nukraukti jos melus. Vyras memuaruose pasakoja paauglystėje dirbęs cirko liūtų dresuotoju (tiesa, tą patvirtinančių faktų rasti nėra taip lengva) ir jį glumino vyrai vieną dieną ateinantys stebėti erotika persmelktų pasirodymų, o sekmadieniais sėdintys pirmuosiuose katališkosios bažnyčios suoluose. Vienas iš įkūrėjų, rašytojas Bobas Larsonas, teigė, jog krikščionybė paskui save velka nenuplaunamą nuodėmių šleifą – kruvinų kryžiaus žygių, viduramžiškų deginimo ant laužo istoriją, daugybė nusikaltėlių pripažįsta tikintys į Dievą.
Reikėtų pabrėžti tai, jog Šėtono bažnyčia bei įkūrėjai nešlovina jokių dievybių, o vienintelis garbinimo objektas yra žmogus. Teigdami, jog krikščionybė (ir religija bendrąja prasme) paseno tiek savo idealogija, tiek ir ritualais bei nutolo nuo visuomenės ir šiuolaikinio žmogaus poreikių, tad natūralu, jog atėjo metas naujam tikėjimui.
Idealogija. Asmenybės aukštinimas
Dabartinis Šėtono bažnyčios vyriausiasis šventikas, Peteris H. Gilmore teigia, jog satanizmas įgalina žmones paversti save pačius savo asmeninės visatos centru: „Jeigu apsisprendi save paversti savo gyvenimo tikslu, tampi savo paties dievu. Būdamas savo paties dievu gali priimti tau tinkančius sprendimus ir suvoki savo tikrąsias vertybes. Tai, kas tave veikia teigiamai yra gėris. Tai, kas tave žaloja yra blogis. Tai egocentrikų filosofija,“ – viename interviu kalba šiuo metu įtakingiausias Šėtono bažnyčios narys.
Šėtono bažnyčios nariai turi savo „Šėtono bibliją“ bei dar keletą leidinių, kuriuose aprašomi magija ir seksu persmelkti ritualai, šiuose esti ir įprastos religinės simbolikos – altorius, žvakės, maldos, šventikai ir tikintieji. Tiesa, visi leidiniai ir šventikai teigia, jog žmogus turi pats rinktis, ar ritualinė šio tikėjimo dalis jam reikalinga ir priimtina, čia ritualu gali tapti pasivaikščiojimas miške, ar pamąstymas žvelgiant pro langą – svarbiausia pasiekti savo tikslų, likti ištikimu sau pačiam ir savo mintims, niekam netarnauti bei nuolat tobulinti savo kūną ir protą. Tradiciniiai Šėtono įsakymai pabrėžia suasmenintą,egoistišką ir hedonizmu persmelktą idealogiją:
1. Šėtonas – atpalaidavimo, o ne sulaikymo įkūnijimas.
2. Šėtonas – gyvenimo esmės, o ne neįgyvendinamų svajonių įasmeninimas.
3. Šėtonas – personifikacija nesubjaurotos išminties vietoje veidmainiškos saviapgaulės.
4. Šėtonas – įkūnijimas malonės tiems, kurie jos nusipelnė, vietoje meilės, išeikvotos pataikūnams.
5. Šėtonas – keršto įkūnijimas, gavus smūgį, o ne kito skruosto atsukimas.
6. Šėtonas-atsakomybės įkūnijimas atsakingiesiems,o ne dalinimasis atsakomybe su dvasiniais vampyrais.
7. Šėtonas reprezentuoja žmogų kaip dar vieną gyvūną, kartais geresnį, o dažniau dar blogesnį negu tie, kurie vaikščioja keturiomis: kaip gyvūną, kuris savo „dieviško, dvasinio ir intelektualinio išsivystymo“ dėka tapo pavojingiausiu iš visų gyvių!
8. Šėtonas įkūnija visas taip vadinamas nuodėmes, nes jos teikia fizinį, protinį ir emocinį pasitenkinimą!
9. Šėtonas, nuolat remdamas Bažnyčios biznį, visada buvo jos geriausias bičiulis.
Simbolika. Religinė tematika ateizme
Daugelis kritikų Šėtono bažnyčios nariams bei įkūrėjams prikiša religinės (juk Šėtono bažnyčia yra ateistinė organizacija) simbolikos naudojimą – peikdami krikščionybę savo organizaciją jie vadina bažnyčia, pagrindinę knygą – biblija, šventikus – kunigais. Oficialiai teigiama, jog buvo norėta sukurti priešpriešą krikščionybės siekiui nuasmeninti tikinčiuosius, paversti juos aklai sekančia avių banda, tačiau net ir neturintys daug viešųjų ryšių bei marketingo žinių supranta, jog pasinaudojus svetimu populiarumu atkreipti dėmesį yra lengviau. Ypač, jeigu pasinaudojimas yra toks kontraversiškas. Pats A. S. LaVey keliuose interviu buvo užsiminęs, jog religinės simbolikos naudojimas padėjo jiems atkreipti dėmesį, tačiau tai niekada neprasilenkė su tikrąja idealogija – juk satanistui nėra nieko maloniau nei sėkmingai pasiekti savo tikslų.
Kita vertus, pagrindinė simbolika, parodanti idealus, o ne protestą su krikščionybe nieko bendro neturi. Žinomiausias simbolis yra penkiakampės žvaigždės centre sėdinti figūra ožio galva – Bafometo pentagrama. Šis simbolis buvo naudojamas tiek tamplierių, tiek masonų, tačiau Šėtono bažnyčios pasiekėjai teigia, jog jie įkvėpimą rado ženkliai senesniuose amžiuose – senovės Egipte ožys buvo kūniškumo bei aistros simboliu, o tai „svarbus biologinis faktorius, kuris palaiko žmoniją,“ – teigia Peteris H. Gilmore. Bafometas įtupdytas į penkiakampę žvaigždę, kuri daugelį amžių simbolizuoja gamtos stichijų harmoniją. Simbolis apibrėžtas dviem ratais su hebrajišku tekstu Leviatan, reiškiančiu hebrajų mitologinį požemių drakoną, vieną stipriausių Žemės padarų, kurio bijojo net Jahvė.
Įkuriant organizaciją vienintelis simbolis su kuriuo siejosi satanizmas buvo apverstas kryžius, tačiau pastarasis yra visiškai krikščioniškas ir šio tikėjimo anaiptol neneigia – Šv. Petras sakęs, kad jam bus garbė mirti taip, kaip mirė Jėzus, tad pasityčiojant jis buvo nukryžiuotas žemyn galva, o apverstas kryžius šiandien vadinamas Šv. Petro kryžiumi. Satanistai sakėsi nenorėję šio simbolio ne tik dėl šios priežasties – pagrindinis jų ženklas turėjo atspindėti jų vertybes: asmens aukštinimą, žmogaus, kaip harmoningos gamtos dalies suvokimą bei gyvenimą dėl malonumo ir savo tikslų įgyvendinimo.
Įkūrėjas. Tarp mitų ir realybės
Kontraversiška organizacija negalėjo būti sukurta be kontraversiško vadovo – Antonas Szandoras LaVey (tikrasis vardas Howardas Stantonas Levey) gimė 1930 – aisais, Ilinojuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vyras mirė nuo plaučių ligos 1997 – aisiais spalio 29 – ąją, tiesa jo mirties liudijime data buvo pavėlinta dviem dienomis – norėta parodyti, jog Šėtono bažnyčios įkūrėjas mirė per Helouvyną. Daugelis kitų jo gyvenimo faktų taip pat iškraipyti, norint sukurti tinkamesnį įvaizdį – vyras nevengė naudotis garsiais vardais ir savo memuaruose teigė turėjęs romaną su Marilyn Monroe, tačiau tą patvirtinančių faktų rasti sudėtinga. Jis taip pat pasakojo, jog pirmąją pažintį su tamsiąja puse pradėjo dar vaikystėje, kuomet jo čigonė močiutė jam sekė pasakas apie vampyrus ir vilkolakius – tiesa ta, kad A.S. LaVey senelė buvo ukrainietė ir jokių sąsajų nei su čigonais, nei su Rumunija ji neturėjo. Šėtono bažnyčios įkūrėjas buvo minėjęs, jog savo ritualams įkvėpimo sėmėsi iš slaptų nacistinių filmų, kuriuos matė paauglystėje, vizito į Vokietiją metu. Jokių svarių įrodymų, kad paauglystėje jam teko lankytis Europoje taip pat nėra.
Darbas cirke ar grojimas obojumi San Francisko balete taip pat kvescionuotini – pastaruosiuose nėra jokių oficialių įrašų apie joki Levey ar LaVey (tiesa, vyras tvirtino, jog to ir negalėjo būti, kadangi tuomet jis dar buvo nepilnametis ir oficialiai dirbti negalėjo). Klausimų kelia ir visuomenės prikišinėjimai neva A. S. LaVey skatino bažnyčių niekinimą arba krikščioniškųjų šventraščių deginimą – jis pats ne kartą sakė, jog tam nepritaria ir tokių pigių priemonių jam nereikia.
Sudėtinga įvertinti, kiek tiesos šio žmogaus biografijoje. Sudėtinga vertinti jo Šėtono bažnyčios idealogiją bei tai, kiek jis pats tikėjo savo pagrindiniu gyvenimo kūriniu. Legva psakyti tik viena – organizacijos bei šio žmogaus sugebėjimas patenkinti žmonių poreikius, naudotis aplinkiniais vardais ir kurti savireklamą yra neabejotinas talentas. O juk pagrindinis satanisto tikslas ir yra būti talentingu ir sėkmingu bei sugebėti gyventi taip, kaip norisi – būtent tą visą gyvenimą ir darė Anton Szandor LaVey.
