Karolina Janonytė
Deja, šįkart jokio creme brulee ar šiupininės. Šioje neapdairiai rašomų raidžių ir receptų klestėjimo eroje – jų ir taip apstu. O juk vis vien ištinka badas. Kultūrinis.
Jaunas, tačiau jau pripažintas režisierius iš Belgijos – Jaro Minne. Jo psichologiniai, jautrūs ir atvirumu grįsti trumpametražiai bei dokumentiniai filmai sparčiai skinasi kelią į sėkmę. Žmogus, kurį išties norėjau pakalbinti, mūsų šalyje jau trečią kartą. Klausimai tapo nesibaigiantys, o rašymo alkis vis augo, todėl tekstus vėliau teko trumpinti triskart. Šio vaikino pasaulėžiūra, meno pajautimas ir iššūkiai, vedantys aukštesnės kūrybos link, galėtų įkvėpti ne vieną jauną ir žingeidų kūrėją. Susižavėjimas Vilniumi, nekasdienė patirtis čigonų tabore ir gilinimasis į gyvenimus tų, kurie labiausiai pažeidžiami tarp mūsų.
.jpg)
Esi iš Belgijos, šiuo metu studijuoji Suomijoje. Kada supratai, jog kino pasaulis domina tave labiausiai ir nori eiti šiuo keliu?
Po mokyklos baigimo ėmiau jausti, jog mane supa galybė įdomių dalykų. Suvokiau, kad daugybė žmonių mane žavi – ypač tai, ką jie atskleidžia pasauliui ir ką nuslepia. Norėjau dalintis savo požiūriu su kitais ir jaučiau, jog kinas – labiausiai mane dominantis metodas tai išreikšti. Kinas – tai samplaika daugybės meno formų, todėl tikiu, kad čia gausu naujų dalykų, kuriuos turiu atrasti. Tai verčia mane judėti į priekį. Manau, jog kiekvieno kiną studijuojančio žmogaus atsakomybė – griauti nusistovėjusias ribas ir atrasti naują kalbą savo istorijos pasakojimui.
Kaip naujos idėjos pasiekia tavo mintis – tai įvyksta spontaniškai ar pirmiausia stengiesi surasti idėją ir tuomet ją vystyti?
Įkvėpimas dažniausiai ateina iš žmonių, kuriuos sutinku gatvėje. Galima sakyti, jog esu „varomas“ įdomių charakterių, istorijų, išgirstų aplink, įvairių kultūrų ir pan. Visuomet turi surasti atspirties tašką savo idėjos plėtojimui.
Kurią dalį iš viso filmo kūrimo proceso gali įvardinti kaip labiausiai mėgstamą? Idėjos paiešką, scenarijaus rašymą, filmavimo procesą, redagavimą, rezultato gavimą ar… žiūrovų reakcijas?
Scenarijaus rašymas visuomet yra intymiausia, itin asmeniška dalis. Tuomet turi laisvę sukurti viską nuo nulio, be jokių apribojimų. Tačiau labiausiai man patinkantis dalykas – darbas su aktoriais, kuomet gali „nugludinti“ istoriją pridėdamas improvizacijos ir duodamas jai „žmogiškąjį prisilietimą“, todėl tai nėra tiesiog mechaniškas scenarijaus vykdymas. Redagavimas – taip pat labai kūrybiška dalis, tai suteikia galimybę atrasti filmą iš naujo, vėl pagalvoti apie tai, ką tu išties nori juo pasakyti.
Kas tavo nuomone yra geras ir sėkmingas filmas? Kurie matyti filmai tau pačiam yra patys geriausi?
Geras filmas pirmiausia turėtų paveikti tave, tačiau tai, žinoma, labai individualu. Filmo personažai turi gebėti atskleisti tai, ką norima pasakyti. Supratau, jog labai įdomu žiūrėti filmus, kuriuose realybė – visai kitokia nei ta, kurioje esu pats. Neseniai vėl žiūrėjau „Paisa“ (režisierius Roberto Rosellini) ir tai tikrai mane paveikė. Taip pat kaip ir Christian Mungiu, Dardennes, Andrea Arnold, Cassavetes, Angelopoulos, Ceylan ir Tarkovsky darbai – visuomet mane paliečia.
Apart kino, taip pat užsiimi fotografija. Tavo fotografijose – skirtingos šalys, dėmesys kasdieniam žmogaus gyvenimui ir specifinėms detalėms. Ar domiesi dar ir kitomis meno šakomis apart šių dviejų?
Fotografija yra puiki priemonė nagrinėti skirtingus charakterius ir juos pavaizduoti. Tai – galimybė sustabdyti akimirkas. Visgi ji turi tam tikrą ryšį ir su kinu. Yra daugybė fotomenininkų, kurie įkvėpia rašant scenarijus. Tai : Josef Koudelka, Mary Ellen Mark, Raymond Depardon, W. Eugene Smith…
Labiausiai vertinu įamžintas gyvenimiškas akimirkas, kurios sukelia emocinį konfliktą.
Į kiną sutelpa gausybė tradicinio meno šakų, todėl muzika – taip pat vienas iš mane žavinčių aspektų. Ateityje norėčiau sukurti šokio filmą.
Tavo trumpametražiai filmai sukurti remiantis ryšiu tarp žmonių, ypač tarp vaikų. Kodėl vaikų tematika tau yra tokia svarbi? Galbūt dėl to, jog vaikai vis dar turi nepaslėptą, natūralų nuoširdumą?
Vaikai dažniausiai būna vaizduojami it nekalti ir vos ne plastmasiniai. Bet realiame gyvenime, priešingai, yra labai pažeidžiami. Jie tyri ir vis dar arčiau gamtos nei suaugusieji. Taip, iš tiesų jie daug natūralesni. Jie taip pat geba puikiai susitvarkyti filmavimo metu – jie tiesiog nuoširdūs, jie nemeluoja prieš kamerą.
Viename iš tavo trumpametražių filmų (past. Symphonic Memories) – Portugalija ir Lisabonos gyventojai, pasakojantys realius atsiminimus iš savo gyvenimo. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?
Portugalija ir ypač Lisabona vis keičiasi ir tobulėja tiek sociologiniu, tiek architektūriniu ar kultūriniu požiūriu. Kuomet lankiausi ten pirmą kartą, taip pat pajutau dalį praeities, tarsi nostalgiją. Miestas slepia gausybę emocijų, todėl mėginau išnagrinėti žmonių prisiminimus susijusius būtent su miestu. Žmonės dalinasi tomis pačiomis erdvėmis, bet viską mato skirtingai. Gyvenimo momentai – subjektyvūs.
Kaip jautėsi žmonės pasakojantys savo asmeninius prisiminimus?
Kai paprašiau portugalų papasakoti savo išgyvenimus, vieni iš jų ėmė pasakoti juokingus nutikimus, kiti netgi atskleidė savo intymias paslaptis, treti buvo liūdnų istorijų pasakotojai. Tos istorijos… jos tikrai palietė mane. Tai kažkas universalaus, tačiau tuo pačiu metu jauti, jog viskas – vietinio pobūdžio. Filme mėginau suderinti balsus su senais ir naujais kadrais iš Lisabonos, sukurti poetinę dokumentiką, tartum meditaciją tarp identiteto ir atminties.
Vilniuje esi jau trečią kartą. Aplankei kone trisdešimt šalių visame pasaulyje. Papasakok apie Lietuvą. Koks įspūdis išliko apie žmones ir mūsų šalį?
Lietuva, o ypač Vilnius, turi daug ką pasiūlyti menininkams. Čia atrodo, jog bohemiška atmosfera tiesiog natūraliai tvyro visame mieste. Turiu paminėti ir didžiulį kontrastą tarp Lietuvos miesto ir kaimo, kuris taip pat mane sužavėjo. O lietuvių veidai iki šiol man atrodo labiausiai „kinematografiški“ (tinkantys kinui) ir netgi jūsų kalba – nuostabi. Tačiau, deja, kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Lietuvoje – gausu „visuomenės aukų“. Daugybė finansinių problemų turinčių bei psichologiškai palaužtų žmonių… Manau, jog menininko pareiga – sutelkti dėmesį ir į šią visuomenės pusę. Juk šie žmonės dažniausiai yra labiausiai sąžiningi ir nuoširdūs.
.jpg)
Dar rudenį, prieš atvykstant į Vilnių, sakei, jog tavo tikslas – rasti inspiracijų čia. Pavyko?
Tikrai taip. Tąkart, kai buvau Vilniuje, kelias dienas tiesiog važinėjausi 7 troleibusu norėdamas atrasti naujų, įdomių veidų. Vis apsistodavau skirtingose miesto vietose ir būtent tai suteikė galimybę sutikti tikrai daug mane įkvėpusių ir sužavėjusių žmonių.
Tąkart atvykai į Vilnių su tikslu apsistoti čigonų tabore. Prieš tai jau buvai apsistojęs čigonų šeimose Rumunijoje ir Suomijoje. Koks viso to tikslas? Planuoji sukurti dokumentinį filmą šia tematika?
Taip, išties norėčiau sukurti dokumentinį filmą. Mano planas buvo pasilikti Lietuvos čigonų tabore vienai nakčiai, tačiau ši vieta – tikrai nėra pati saugiausia. Iki šiol esu laimingas, jog nuvykau ten tik keletui valandų. Net jei ir nešnekėjau jiems suprantama kalba – buvo įdomu. Kalbos nežinojimas suteikė man laisvę sutelkti dėmesį ties kitais aspektais jų bendruomenėje, tokiais kaip – kūno kalba, poetiniai elementai… Čigonai tiesiog žavi mane. Jie taip pat priklauso šiai „visuomenės aukų“ grupei. Deja, šiuo atveju – tai jų pačių kaltė. Nepalaikau jų gyvenimo būdo, tiesiog užjaučiu jų vaikus. Juk vaikai turi daug potencialo. Jie protingi ir mieli. Man gaila, jog jie negali rasti kelio į mūsų visuomenę.
Yra daug skirtingų čigonų rūšių. Rumunijoje susidraugavau su čigonais iš mažo kaimelio, toli nuo miestų ir nusikaltimų. Skandinavijoje gyvenantys čigonai – paprastai atkeliavę iš Rytų, dauguma jų – iš Rusijos. Jie daug tolerantiškesni, o vaikai netgi lanko mokyklas.
Turiu priminti, jog praėjus dienai po tavo apsilankymo Lietuvos čigonų tabore, buvo įvykdytas policijos reidas, kurio metu sulaikyta per 30 žmonių, konfiskuoti narkotikai ir milžiniškos pinigų sumos.
Tad kaip apkritai ten viskas klostėsi?
Tądien labai lijo. Kai atvykau į taborą jau buvo popietė. Vos tik atvykus supratau – tai išties labai pavojinga. Dar bevažiuojant autobusu susipažinau su maža čigonų mergaite vardu Marina – vėliau ji įsileido mane į savo namus. Jaučiausi visiškai nesaugus – visų ten buvusių čigonų akys be perstojo spoksojo į mane. Jie iškart suprato – aš čia ne tam, jog pirkčiau jų narkotikus. Netoliese, aplink mane, jie leidosi heroiną. Vaikai tiesiog stebėjo – lyg tai būtų visiškai normalus reiškinys. Mačiau, kaip tolumoje vyrai blokuoja kelią medžių šakomis. Tuo tarpu motinos, buvusios namo viduje, beveik nieko nesakė – jos „įvertino“ mane, kol žaidžiau su vaikais. Mes šokom ir dainavom. Neilgai trukus viena pagyvenusio amžiaus čigonė prisijungė prie mūsų ir ėmė dainuoti kartu. Gražus momentas.
Atmosfera tapo nepalygintinai jaukesnė – jie netgi pasiūlė man kukurūzų dribsnių (ES parama). Padariau nuotraukų, tačiau netrukus čigonai ėmė elgetauti bei prašyti manęs pinigų. Komunikacija buvo neįmanoma, todėl tiesiog palikau jų namą ir išėjau į lauką. Ketinau padaryti daugiau vaikų nuotraukų – jie vis dar buvo entuziastingi, tačiau kai kurie iš jų tapo labai pikti.
Manau, jog pinigų sumokėjimas būtų buvęs kraštutinis dalykas, jo net nesvarsčiau. Tai netgi nebūtų etiška. Netrukus ėmė temti ir senoji moteris liepė man palikti čigonų teritoriją. Atsargiai palikau jų „kaimą“. Buvau šiek tiek nusivylęs, tačiau kartu suvokiau, kad tai – daugiausia, ką galėjau padaryti norėdamas atrasti ir pažinti jų gyvenimą.
.jpg)
Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Ir kur tu esi savo ateityje?
Manau, jog dabartinis laikas – labai įdomus mano gyvenime. Daugybė dalykų vyksta aplink ir pagaliau galiu pajausti, jog aš – jų dalis. Išvykimas gyventi į Suomiją buvo didelis žingsnis, tačiau jis suteikė man galimybę praleisti daugiau laiko Baltijos šalyse. Dabar dirbu ties nauju filmu, noriu viską nufilmuoti dar iki vasaros. Tačiau aš – ne genijus – man reikia laiko ir aš mėgaujuosi dirbamas lėtai.
Kur aš būsiu… Veikiausiai grįšiu atgal į Londoną, kuriame pernai buvau apsistojęs kelis mėnesius.
Tačiau Baltijos šalys taip pat labai įkvėpė ir paskatino mane, todėl…nežinia, kaip viskas susiklostys.
Kas tave labiausiai įkvėpia gyvenime?
Žmonės ir jų elgesys. Žmonės, kurie nėra suprasti, kurie nėra pripažinti juos supančios aplinkos ir niekas nėra maloningas su jais. Jie yra pažeidžiami ir tai labai giliai mane paliečia.
Gyvenimo prasmė. Kas ji tau?
Gyventi ir mokytis. Kiekvienas turi atrasti, kas būtent jam yra gyvenimo prasmė, nes tai – labai individualu.
Bet aš žinau, jog privalau ir toliau tęsti ieškojimus už savo komforto zonos ir taip išplėsti savo interesus.
Menininko filmus galite rasti čia: http://vimeo.com/jarominne
Rekomenduoju: Regarde moi ir Symphonic Memories.
Su menininko portfolio galite susipažinti čia: www.jarominne.be
„Skaitytojo pusryčiai“ – nauja „Laikas.lt“ rubrika, galinti tapti ir tavo tramplynu į žiniasklaidą! Kiekvieną pirmadienį atiduodame tribūną savo skaitytojams, o šauniausius dar ir apdovanojame specialiais prizais! Daugiau apie „Skaitytojo pusryčius“ čia.