Šeštadienis buvo pagrindinė šių metų Vilniaus džiazo festivalio diena. Kaip ir dera, ji prasidėjo kiek anksčiau nei įprasta – 16 val.

Tačiau visų grupių pasirodymų metu tvyrojo laukimas. Visi laukė James Blood Ulmer, šių metų festivalio pažibos ir pagrindinio akcento.

Sunkokas startas

Taip jau susiklostė situacija, kad šeštadienį pirmo koncerto metu grojusiems muzikantams pasisekė turbūt mažiausiai iš visų festivalio dalyvių. Šeštadienis visiems džiazo mėgėjams pirmiausia reiškė JAV legendos James Blood Ulmer pasirodymą, todėl nuo 16 val. groję muzikantai tarsi įstrigo neatidumo ruože.

Koncertą pradėjo Mockūno NuClear su danu Jakob Riis. Atvirai pasakius, tai kol kas buvo bene mažiausiai įsimenantis pasirodymas. Nors iki šiol tai buvo vieninteliai šio festivalio muzikantai, grodami naudoję ir kompiuterį, išskirtinio efekto juo nebuvo sukurta. Labiau atrodė, kad danas Jakob Riis tiesiog rado kur prisijungti savo kompiuterį ir naršė internete.

Po lietuviškai daniško pasirodymo ant scenos lipo prancūzo Sylvain Kassap trio. Jie grojo neblogai, įdomiai, originaliai, tačiau nuvylė. Gal prie to prisidėjo ir renginio vedėjos pristatymas. Buvo pasakyta, kad trio lyderis Sylvain Kassap ne tik groja, bet ir atlieka begalę kitų sceninių performansų. Natūralu, kad buvo laukta kažko daugiau nei vien tik džiazas. Vargu ar buvo to sulaukta.

Trio grojo išties avangardinį, labai modernų džiazą, kurio ritminę seką pagauti neįgudusiai ausiai turbūt beveik neįmanoma. Būgininkas Eric Groleu grojo labai įvairiai. Jis parodė, kad būgnais groti galima ir naudojant smičių. Jam tai visai gerai pavyko.

Pats S. Kassap irgi neatsiliko ir labai įdomiai pasidarbavo klarnetu grodamas fortepijono stygomis. Kai kurie konservatyviau nusiteikę muzikantai tai pavadintų instrumentų laužymu, bet man (ir daugeliui žiūrovų, nes pakartoti buvo prašoma du kartus) tai patiko. Tačiau vėl tenka konstatuoti, kad vos pamačius ir išgirdus viskas dingdavo iš atminties. Nors prancūzai paliko ryškesnį įspūdį, nei prieš tai grojęs kolektyvas, visgi vakaro įspūdžių rezervas jau buvo paruoštas pagrindiniam pasirodymui.

James Blood Ulmer – daugiau nei muzika

James Blood Ulmer pritraukė daugybę žmonių. Tai suprantama. Amerikiečių muzikantas su dviem kolegomis į sceną nesinešė nieko daugiau, tik savo instrumentus. Šešiasdešimt aštuonerių metų atlikėjui daugiau nieko ir nereikia.

James Blood Ulmer pasirodymas, be abejo, yra muzikinis šedevras. Bet lygiai tiek pat, o gal ir dar svarbiau yra tai, ką skleidžia šio muzikanto asmenybė. Tiek iš paties Ulmerio, tiek iš jo kolegų, tiek iš jų grojamos muzikos spinduliavo išmintis, patirtis, ilga istorija.

Visa tai matėsi taip gerai, kad užtekdavo kelių nepakartojamų Ulmerio gitaros akordų, kad įsijungtų fantazija, mąstymas, svajonės. Vakar ant scenos grojęs vyras neabejotinai turi ypatingos galios. Nežinia, ar ją jam suteikė jo talentas, charizma ar ilgametė patirtis. Galbūt viskas kartu.

Ulmeris išties labai įtaigus. Pristatydamas kūrinį „Street Bride“ jis tik retoriškai paklausė auditorijos „can you imagine being a street bride“ ir to užteko, kad daina įgautų dvigubą ar trigubą galią. Dainuodamas dainą apie Naujajį Orleaną nusiaubusį uraganą Katrina, Ulmeris parodė, koks galingas yra tikrasis bliuzas.

Bliuzas, kaip parodė Ulmeris, yra nemirtingas ir jam visiškai nesvarbu, kokių dienų įvykius apdainuoti. Pristatydamas dar vieną kūrinį Ulmeris išdavė, kad tai daina apie tai, ką jis patyrė prieš maždaug 27 metus. Nežinau, kodėl, bet tai būgnininkui Doug Hammond sukėlė šypseną. Gal jis ir žinojo, apie ką kalba Ulmeris, nes visgi jie pažįstami jau daugiau nei 50 metų. Tiesiog magiška muzikantų energija. Muzikantų, kurie, atrodo, nebe taip lengvai ir paeina. Tačiau jaunystė iš jų grojimo niekur nedingo.

Šeštadienio vakarą klausytojai galėjo mintimis pakeliauti po visą Šiaurės Ameriką ir laiku. Tokiems nekasdieniškiems potyriams užteko pusantros valandos muzikinio pasirodymo. Iš tiesų, James Blood Ulmer tą vakarą atliko odisėją. Tiksliau, trumpą reziume tos ilgos odisėjos, kurią jis keliauja nuo penkiasdešimtųjų. Nepamirštamas vakaras.

Jonas Špokas