Pasaulis nekantriai laukia šį penktadienį vyksiančių princo Williamo ir jo sužadėtinės Kate Middleton karališkųjų vestuvių.
Apie tai, ką anglams reiškia karališkoji šeima, ar tikrai būsimoji princesė yra „paprasta mergaitė“ ir kodėl daugelis nori, kad šios vestuvės žibėtų deimantais, kalbame su daugelį metų žurnalistu Didžiojoje Britanijoje dirbančiu ir knygų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, „Kelionių istorijos” ir „Prijaukintoji Anglija” autoriumi Andriumi Užkalniu.
Mažiau žinantiems apie Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą gali atrodyti, kad pastaroji giminė priima arba bent jau daro įtaką visiems esminiams šalies sprendimams. Koks iš tikrųjų yra šios aristokratų šeimos vaidmuo Didžiojoje Britanijoje?
Tai iš tikrųjų dažnai pasitaikanti nuomonė: girdi, „karaliauja, bet nevaldo“. Jei karalius yra įsivaizduojamas kaip valdovas, įsakinėjantis, kam nukirsti galvą, o kas turi nugalabyti pasakų drakoną ir vesti princesę, tai iš tikrųjų tokio vaidmens Britanijoje monarchas neturi. Karališkoji šeima yra svarbi kaip tęstinumo ir pareigos ženklas. Ji gyvena nepriklausomai nuo vyriausybių ir rinkimų, nuo madų ir spaudos skandalų. Anglams labai svarbus šis ramstis.
Laimėjusios rinkimus partijos vadovas tampa ministru pirmininku po to, kai apsilanko pas karalienę, ir ši paprašo jo būti jos Vyriausybės vadovu. Sprendžia ne karalienė, sprendžia rinkėjai, bet šis vizitas – kaip ir atsistatydinimas, įteikiamas karalienei – yra tradicijos dalis, ir, kaip ir kassavaitinis premjero apsilankymas pas monarchą ir atsiskaitymas apie tai, kas įvyko šalyje ir ką nuveikė Vyriausybė, yra svarbus psichologinis faktorius.
Kiekvienam vyriausybės vadovui tai primena apie tai, kad jo valdžia – labai laikina, palyginti su karališkąja. Tai suformuoja tam tikrus nematomus rėmus, gal net pančius.
Ar galima sakyti, kad Britanijos karališkoji šeima yra tiesiog šalies stabilumo simbolis?
Ne tik simbolis, bet ir gyvas organizmas, susipynęs su visu tikru gyvenimu. Britanijos karališkoji šeima yra daugumai šalies gyventojų ne apsimestinis, o tikras pasididžiavimas. Tai jų gyvenimo būdo, jų charakterio dalis. Ir tai anglams labai svarbu – ne mažiau svarbu, nei apčiuopiami dalykai, tokie, kaip vykdomoji valdžia, kariuomenė ar policija.
Vienos Didžiosios Britanijos rinkos tyrimų kompanijos teigimu, daugiau nei trečdalis britų nedarbo dienos metu neketina stebėti viso pasaulio dėmesį sutrauksiančių princo Williamo ir Kate Middleton vestuvių. Jūsų nuomone, Britanijos karališkosios šeimos įvaizdis britų akyse vis dar išlieka toks pats kaip ir prieš dvidešimt ar trisdešimt metų?
Manau, įvaizdis yra dargi smarkiai pagerėjęs. Prieš penkiolika, dvidešimt metų karališkosios šeimos nariai, rodos, gyveno nuo vieno skandalo iki kito: skyrybų, neištikimybės, apsijuokimų. Princo Charleso santuoka su Diana Spenser, tapusia Princese Diana 1981 metais, prasidėjo kaip pasaka, paskui tiesiog akyse darėsi vis liūdnesnė, galiausiai pavirto negražiu, neskaniu bulvariniu farsu ir baigėsi tragiškai. Rodos, dabar Anglija sugebėjo užversti šį puslapį.
Kalbant apie Jūsų minimas prognozes, aš atkreipčiau dėmesį ne į tai, kad trečdalis britų sako nežiūrėsią vestuvių per televiziją, o į tai, kad du trečdaliai net neįsivaizduoja sau kitos vietos tą dieną, nei prie televizoriaus ekranų. Tai stulbinamai didelis skaičius.
Pasaulio žiniasklaida gaudo kiekvieną į viešumą išsprūdusį faktą apie princo Williamo ir jo būsimos žmonos Kate Middleton bendrą gyvenimą. Kaip eiliniai anglai ir pati karališkoji šeima vertina dažnai akcentuojamą Kate kilmę ir „mėlynojo kraujo“ neturėjimą?
Ką galvoja karališkoji šeima, sunku pasakyti, bet spėju, kad tai nėra pernelyg daug nerimo keliantis jiems faktas. Kate Middleton yra iš paprastos, bet visiškai neprastos šeimos. Dar daugiau, galima pasakyti, kad ji „paprasta mergaitė“ nebent palyginti su aukščiausios veislės aristokratais.
Būsimoji princo Williamo žmona pagal savo išsilavinimą ir šeimos turtinę padėtį yra labai toli nuo devynių dešimtadalių Didžiosios Britanijos gyventojų. Be to, per tiek draugystės metų neišlindo į viešumą jokių reputaciją griaunančių faktų apie būsimą princo žmoną, ji sugebėjo nė karto nesuklysti viešame gyvenime ir išlaikė didžiulį egzaminą: kelerius metus gyvenimo prožektorių šviesoje, po žiniasklaidos mikroskopu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie jaunosios šeimos narius.
Finansinė šių karališkųjų vestuvių išraiška taip pat labai domina visuomenę ir žiniasklaidą. Kaip Didžiosios Britanijos gyventojai reaguoja į žiniasklaidoje vis pasirodančias milijonines sumas, išleistas sužadėtuvių žiedams, vestuvių suknelei ir pačiai vestuvių šventei?
Vestuvės bus tikrai labai nepigios, tačiau valstybei jos nekainuos itin brangiai: tik išlaidos, susijusios su apsauga, tačiau palyginti su šventės mastais ir viso pasaulio dėmesiu tai neatrodo neproporcingi pinigai. Galima sakyti, kad Britanijos gyventojai į šias sumas reaguoja be didelio pavydo ir pagiežos.
Iš tiesų, Anglijoje dažniau su panieka kalbama apie garsių milijonierių-futbolininkų vestuves ir besaikę prabangą, daugelio nuomone, visiškai netinkančią paprastos kilmės skustagalviams kamuolį spardantiems bernams ir jų nuotakoms, kurios dažnai būna vulgarios tuštutės.
O šios vestuvės – visos šalies džiaugsmas, ir princas su princese turi atrodyti pasaulio akyse kaip deimantai. Todėl dėl šios prabangos ypatingai širdies niekam neskauda. Nors, žinoma, yra atskiri niurgzliai, kurie ras progos pabėdoti dėl kiekvienos šventės. Juk ir Lietuvoje yra pavargusių nuo gyvenimo tipų, viešai besipiktinančių, kodėl nacionalinis radijas žiniose mini Velykų šventes. Tokiems surūgėliams neįtiksi, ir geriausia net nebandyti prie jų derintis.
Į viešumą patenka ir įvairių anarchistinių grupuočių pranešimų, iš kurių Londono policijos atstovai sprendžia apie galimus bandymus sužlugdyti karališkąsias vestuves. Ar galima tikėtis, kad vestuvių diena, kai visas pasaulis nukreips dėmesį į Londono centrą, taps įvairių išsišokimų priežastimi?
Manau, situacija bus kontroliuojama ir didesnių išsišokimų nebus. Policija labai gerai žino pagrindinius organizatorius, ir daugeliui jų vestuvių dieną yra uždrausta net artintis prie apsaugos zonos: jie bus areštuoti vien už priartėjimą. Skirtingai nuo studentų ar antikapitalistų demonstracijų, kur anarchistai pasinaudoja dešimčių tūkstančių žmonių minia, čia viskas bus žymiai lengviau suvaldoma.
Esate užsiminęs, kad Britanijos karališkoji šeima yra pavyzdinė šalies reklaminė kampanija viso pasaulio akyse. Atsimenant tai, kad Lietuva taip pat nevykusiai bandė kurti savo kaip drąsios šalies įvaizdį, ko, jūsų nuomone, galima būtų pasimokyti lietuviams iš britų?
Man regis, didžiausia pamoka yra ta, kad reikia pasitikėti ne komitetais, bet specialistais. Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, labai neįspūdingai baigiasi vyriausybės sugalvotos ir komitetų patvirtintos iniciatyvos. Tačiau labai gerai pavyksta tie renginiai – kaip ir šios vestuvės – kur viską tvarko mažas specialistų branduolys, nežaidžiantis demokratijos ir nebandantis atsiklausti kiekvieno nuomonės, kaip čia padarius geriau. Specialistai daro patys, tyliai, taip kaip jie išmano.
Taip ir Lietuvoje: palyginkite efektyvumą, garsinant Lietuvą, kurio pasiekė Grūto parko įkūrėjas arba Marius Jovaiša, sukūręs nuotraukų albumą „Neregėta Lietuva“, su visomis valstybinėmis iniciatyvomis: kultūros sostinėmis ir valdovų rūmais. Skirtumas akivaizdus.