Į sekmadienį sostinėje jau antrą kartą vykusį „Velomaratoną“ susirinko daugiau nei 4 tūkstančiai dviračių entuziastų. Vieni atvažiavo dalyvauti, kiti paganyti akis.
Tokio masto renginys nepriminė jėgas norinčių išbandyti dviratininkų susitikimo. Tai buvo norinčiųjų pasimėgauti važiavimu minia, tačiau vargu ar tam tinkamas miesto centras.
Šventės pakako visiems
Prieš mėgėjų maratoną prie Seimo rūmų susirinkusieji galėjo sudalyvauti ir kitose rungtyse. Vaikai dalyvavo ne tik mažajame maratone, kur turėjo įveikti 2,4 km atstumą, bet ir galėjo jėgas išbandyti rungtyse su tėveliais.
Slalomo entuziastai taip pat neliko pamiršti. Už kuo greičiau įveiktą „ratuotą“ trasą nuvertus kuo mažiau kaladėlių ir kuo rečiau stačius koją ant asfalto bei tinkamai pririšus grandinę slalomo dalyvių laukė prizai.
„Velomaratono“ vedėjas kuriam laikui savo vietą užleido „Varom už Lietuvą“ dalyviams. Norintieji pasižymėti dviratį, ir turintys jo pasą galėjo dvirates transporto priemones pasižymėti.
Lietus neišgąsdino
Visi susirinkusieji laukė besibaigiančio lietaus. Saulė pasirodė pakankamai laiku – prieš pat finišą, ir lygėjo dviračių sporto mėgėjus per visas varžybas. Deja, trasa jau buvo pakankamai šlapia, tad prieš posūkius tinkamai nepristabdę maratono dalyviai „išsitiesdavo“ ant žemės. Kritimų pasitaikydavo, nors prieš pat posūkį stovėję organizatorių atstovai nuolat šaukė sumažinti greitį.
Kas tik nevažiavo… trasoje galėjai pamatyti ir Angelų komandą, ir oranžinį „Zoom“ stipruolį, ir kitus lenkiantį Zuikį. Maratone dalyvavo ir vaikinas su vienaračiu. Didžiajai daliai mėgėjų pavyko įveikti užsibrėžtą tikslą – tris ratus arba 24 kilometrus. Jie vaišinti mineraliniu vandeniu ir ledais.
Prieš profesionalų varžybas visi baigę trasą galėjo laimėti prizų. Tereikėjo atsakyti į renginio vedėjo klausimus. Nepamiršti liko ir kiti susirinkusieji – šalmas atiteko nedalyvavusiam maratone asmeniui. Tai buvo privalomas važiavusiųjų saugumo atributas.
Deja, oro sąlygos tik prastėjo. Dar blogiau važiuoti buvo dviratininkams profesionalams. Dėl pliaupiančio lietaus trasos posūkiai tapo dar slidesni, griūčių tik daugėjo. Tarp sportininkų vyrų nepralenkiamas buvo Ramūnas Navardauskas, antrą vietą užėmė Raimondas Rumšas, o trečiąją – Sacha Weber. Geriausiai tarp moterų pasirodė Roberta Pilkauskaitė, antrąją vietą iškovojo Rasa Pocytė, trečiąją vietą – Laura Braziulytė.
Galėjo ir geriau
Nors renginys atrodo pavyko, gyventojai ir miesto svečiai džiaugėsi galėję pasimėgauti važiavimu tokioje minioje žmonių, tačiau keleto dalykų trūko.
Mėgėjų ir sportininkų dalyvavimą nusakančios taisyklės atrodė kiek persipynusios. Nors skelbta, kad atsiradus dviračio gedimui jį padės sutvarkyti atvykęs rėmėjų „Nissan“ automobilis, paaiškėjo, kad ši „paslauga“ skirta profesionalams – mėgėjų trasoje tiesiog per daug. Pastariesiems dviratį sutvarkyti pagelbėdavo „Velo klinikos“ pagalbininkai.
„Velomaratono“ žemėlapyje nebuvo pažymėtų vietų, kuriose galima būtų gauti renginio metu dalintų mineralinio vandens buteliukų. Nors trasa ir pakankamai plati, nes ėjo gatvėmis, buteliukai dalinti tik vienoje gatvės pusėje. Tiesa, dalis jų būdavo numetama ir į kitą gatvės kraštą, tačiau labiau trukdė dalyviams nei juos gelbėjo.
Nepakankamai supratingi greitai važiuojančių dviratininkų atžvilgiu buvo ir pėstieji. Vieni tapdavo „bėgikais“, kiti į trasą traukdavo savo atžalas.
Žinoma, užmiesčio trasoje arba vienoje „tiesiojoje” vargu ar pamatytum tiek susirinkusių žiūrovų ir palaikančiųjų, tačiau jų saugumas galėjo būti ir geriau užtikrintas.
Šių metų maratone buvo ir praėjusio „Velomaratono“ dalyvių, tad kitąmet miesto gatvėmis turėtų važiuoti dar daugiau dviratininkų.
Nerijus Drochneris
Nuotraukos: Ievos Varkojytės
