Lietuvaitė Ula Zaleskytė šiuo metu Prancūzijoje vysto elektrinių dviračių verslą ir vadovauja savo kalbų mokyklėlei. 25 metų jauna, entuziastinga mergina sako, kad didelių siekių neturi, išskyrus būti laiminga, todėl daro tik tai, kas džiugina jos širdį…
Pokalbio metu Ula atskleidė daugiau įdomių savo verslo bei gyvenimo tėvynėje ir svetur faktų.
Kas paskatino Tave ieškoti laimės Prancūzijoje?
Visada sakydavau: niekada negyvensiu užsienyje, neturėsiu užsieniečio vaikino ir nebūsiu verslininke. Mačiau, kaip visą sveikatą ir jėgas atiduodami kitiems ir verslui dirba mano tėvai gydytojai. Turiu gerą pavyzdį, tačiau tuo pačiu ir gerą pamoką, kad darbas atima laiką, kurį galėtum skirti brangiems žmonėms. Apie gyvenimą užsienyje net negalvojau, Lietuva – geriausia ir mylimiausia šalis. Pats likimas turbūt juokėsi susiėmęs už pilvo. Čia sutikau ne tik savo gyvenimo žmogų – Tomą, kaip bebūtų keista, prancūzą, bet ir sugalvojome pagyventi Prancūzijoje ir įkurti ekologišką elektrinių dviračių verslą. Taigi, daugiau nebesakau – niekada.
Ar Prancūzija sutiko tave išskėstomis rankomis, o gal teko pereiti kryžių kelius, kol gavai tai, ką turi dabar?
Įsikūrėme Ruane – tiesiog atsitiktinai bakstelėjome į žemėlapį ir pataikėme į šį nuostabų miestą. Pradžioje įkūrėme dviračių verslą. Važiavome į Kiniją, ieškojome tiekėjų, kūrėme interneto svetainę, reklamą, ieškojome parduotuvių, kurios norėtų jais prekiauti. Idėja paprasta – prekiauti už priimtiną kainą kokybiškais ir elektriniais dviračiais su ličio baterija. Įkūrėme verslą – LABAS electric bikes. Pradžioje padėjau Tomui, išmokau net dviračius montuoti. Tomas papildomai dirbo Italijoje konsultantu, o aš ieškojau auklės, gidės, kasininkės, muziejininkės darbo, juk 4 metus Vilniuje dirbau nuostabiame V. Mykolaičio–Putino muziejuje, turėjau patirties su vaikais ir senjorais. Deja, prancūzai norėjo diplomo ir ne bet kokio, o tik prancūziško! Net auklei. Apie savo lietuvių filologijos bakalaurą net nesigyriau. Tik niekaip nesupratau, ką galima veikti studijuojant auklės specialybę. Negi visus metus mokaisi sauskelnes keisti? Laimei, kalbos pagrindus jau turėjau, padėjau dviračių versle, susiradau nelegalų auklės darbą: dirbau su sunkiais vaikais, tačiau dabar žinau, kad galiu rasti kalbą su visais pasiutusiais išlepėliais. Šį pavasarį prižiūrėjau nuostabias mergaites ir tai suteikė man stiprybės. Tiesiog neapsakomas jausmas, kai vaikai išlekia į koridorių klykdami tavo vardą ir apiberia tave bučiniais. Dirbau savanore ir kalbų mokyklėlėje, kur ir kilo idėja įkurti savą mokyklą. Pradžia visada sunki, tačiau su manimi visada buvo Tomas. Labai padėjo tiek jo, tiek mano šeima.
Ar gyvendama Prancūzijoje pasigendi kažko lietuviško, o gal atvirkščiai, čia taip gerai, kad nieko iš praeities netrūksta?
Labiausiai pasiilgstu senelių, tėvų, draugų. Iki šiol labai trūksta grybavimo. Esu miesto vaikas, bet miškas – mano rojus. Ilgiuosi Neringos, pajūrio ir lietuviško teatro. Jokioje kitoje valstybėje to neatrasiu.
Labai liūdina žiniasklaidos naujienos iš Lietuvos. Lietuva – mano šalis ir suprantu, kaip sunku po ilgų okupacijos metų jai atsigauti, tikiu, kad laikui bėgant išspręsime visas problemas. Lietuviai ryžtingi ir protingi žmonės, tik reikia laiko atsikratyti sovietinio užkrato.
Ką, tavo nuomone, turėtų suprasti laimės svetur užsigeidęs ieškoti žmogus, kokių iliuzijų jis turėtų atsikratyti?
Pirmiausia, jis neturėtų susikurti jokių iliuzijų. Žinoma, viskas priklauso ir nuo to, kokios šalies gyventojas į kokią šalį važiuoja. Gyvenimas Prancūzijoje nedaug kuo skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje: sunku rasti darbą, įsitvirtinti, atrasti pačiam save. Bet ieškoti ir bandyti visada verta, jeigu tik yra noro ir pastangų – būtinai pasiseks įgyvendinti savo svajones nesvarbu kur, ar gimtinėje, ar svetur.
Ar kuriant verslą Prancūzijoje iškilo daug bėdų su tos šalies įstatymais, vietine biurokratija?
Steigti verslą tai iššūkis. Nesvarbu kokioje valstybėje, steigiant ir sukūrus verslą reikia daug kantrybės ir darbo. Įstatymai Prancūzijoje padeda jauniems verslininkams iki 26 metų. O visa kita – darbas, darbas, darbas.
Kodėl būtent elektriniai dviračiai? Juk galėjai rasti galbūt ne tokią neįprastą ir rizikingą nišą, ar šis sprendimui įtaką padarė asmeniniai įsitikinimai, idealai?
Elektriniai dviračiai mums patinka, kartą ant jo užlipus, nesinori grįžti prie paprasto dviračio. Netiesa, kad elektriniai dviračiai skirti tinginiams, tiesiog motoras ir baterija padeda kopti į kalnelius, palengvina minimą, bet jei neminsi – nevažiuosi. O išjungus bateriją, bus paprastas dviratis, tik kiek sunkiau minamas. Minant elektrinį dviratį galima ir raumenis užsiauginti. Abu su Tomu tikime, kad tai – ateities transporto priemonė. Brangstant benzinui vis daugiau žmonių bus priversti atsisakyti automobilių. Toks dviratis palengvina kelionę, galima numinti iki 70 km ir pakrovus bateriją parminti atgal. Maksimalus greitis – 25km/h. Šį dviratį itin mėgsta didelių miestų gyventojai, kuriems taip įgrisę automobilių kamščiai ir metro. Jis – tikras džiaugsmas žmonėms, turintiems sąnarių ir nugaros problemų. Gera matyti laimingus, mūsų dviračiais patenkintus klientus. Kol kas iš dviračių verslo neišgyvename, tikimės ateityje įgyti finansinį stabilumą, juk vien gražia idėja gyvas nebūsi.
Neseniai Prancūzijoje atidarei kalbų mokyklą? Kas paskatino to imtis? Kokių kalbų ten bus mokoma?
Ieškau srities, kuriai turiu gabumų. Darbas muziejuje davė daug patirties organizuojant renginius, vedant ekskursijas ir edukacines programas, bendraujant su įvairaus amžiaus ir interesų žmonėmis. Lietuvoje daug dirbau savanore vaikų ir senjorų programose – buvau senjorų anglų kalbos mokytoja. Ši veikla man labai patiko. Taigi įkūrėme kalbų mokyklėlę – 3–12 m. vaikams ir senjorams nuo 60 m. Idėja buvo išmokyti užsienio kalbos dainuojant, žaidžiant, kuriant, klausant, kalbant. Mokysime anglų, ispanų, kinų, vokiečių, ateityje gal ir kitų kalbų. Bendradarbiaujame su senelių namais, greičiausiai dirbsime ir su kalėjimais. Mokyklėlę po ilgo mėnesio remonto darbų atidarėme rugpjūčio 3-ąją. Kaip viskas veiks ir kaip mums seksis dar anksti spėlioti. Idėja įkurti tokią mokyklą atėjo visai netikėtai: po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, nusprendėme sukurti kažką savo.
Žinau, kad tau teko patirti ir labai nemalonių išpuolių… Koks Ruano socialinis klimatas, ar nebuvo baimės, kad neramumai Anglijoje persimes ir už Lamanšo?
Patiems prancūzams neužtenka darbo vietų, todėl nenuostabu, kad užsieniečių niekas išskėstomis rankomis čia nelaukia. Nemanau, kad Ruanas išsiskiria savo socialiniu klimatu iš kitų Prancūzijos miestų. Susidūriau su nemaloniomis replikomis, ieškodama darbo banke. Išsinuomoti butą čia beveik taip pat sunku, kaip sukurti savo verslą. Man gerą patarimą davė skulptorė Jurga, jau dešimtmetį gyvenanti Prancūzijoje; „Nelygink Prancūzijos su Lietuva, o priimk viską taip kaip yra. Čia tiesiog kitaip.“ Tai padarius man labai palengvėjo. Neramumų nebijau, o ar bijote jūs?
Kaip sekasi „LABAS electric bikes“ bendradarbiauti su Kinija?
Kinija labai skiriasi nuo Europos šalių, tad ir verslą jie supranta visai kitaip. Ilgalaikiai ryšiai ir patikimi partneriai neturi didelės reikšmės – jie nori pinigų čia ir dabar. Sunkiausia susitaikyti, kad kinams labai sunku pasakyti – „ne“. Ir jie patys nesako „ne“ iki paskutinės akimirkos… Pavyzdžiui, atvykus į fabriką, paaiškėja, kad iš tikro jie dviračių negamina, nors iki to laiko sakė visai kitaip. Direktorius maloniai šypsojosi ir siūlė pradėti prekiauti motociklais. „LABAS electric bikes“ tiekėjas – Kinijoje dirbantis italas. Techninių problemų neišvengiame, tačiau esant tos pačios kultūros atstovais lengviau pavyksta susitarti.
Kol kas ten gaminti prekes labai apsimoka, tačiau Kinijos valdžia kelia savo piliečių atlyginimus, pragyvenimo lygis gerėja, jei energijos kainos pakils, bus nebepelninga gaminti Kinijoje.
Kaip malšini tėvynės ilgesį? Ar dar sieji savo ateitį su Lietuva?
Padeda ilgi pokalbiai telefonu su šeima bei draugais, dažnai kepu bulves ir verdu barščius, skaitau lietuvišką literatūrą bei spaudą, dažnai lankau tėvynę, todėl nesijaučiu esanti labai toli. Esu laiminga čia ir dabar. Labai noriu dar pakeliauti, pagyventi kitoje šalyje, išmokti dar vieną užsienio kalbą. Savo ateitį sieju su Lietuva. Tomas mokosi lietuviškai, myli Vilnių ir yra pasiryžęs gyventi Lietuvoje.