Sveiki, esu jauna mama, auginu trijų metų sūnų ir netikėtai sužinojau, kad vėl laukiuosi. Nėštumas ir vaikai nėra problema, bet problema yra ta, kad vaikus auginti tenka man vienai. Mano vyras visiškai man nepadeda, jis turbūt nėra keitęs vystyklų ir pampersų, o jei pradeda verkti ar kokios problemos, tai man tenka vienai viską spręsti. Žinau, kad pati dariau klaidų, kad nuo pat pradžios neįjungiau vyro į vaiko auginimą. Tačiau ar įmanoma, kad vyras taptų tėvu ir man padėtų dalintis auginimo sunkumais? Kaip tai reiktų pradėti, kai mes jau trys metai taip gyvename? Būčiau labai dėkinga, jei padėtumėte išspręsti šią problemą. Ačiū.

Tautvydė, 28.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, jaunoji Mamyte! Pirmiausia, Tautvyde, sveikinu su nauja gyvybe, aplankiusia Jūsų šeimą. Džiugu, kad nėštumas ir vaikai, Jums nėra problema, tačiau neramu dėl vienišumo gaidelių, skambančių Jūsų žodžiuose – „auginu (ne „auginame“) sūnų“, „vyras man visiškai nepadeda“, „tenka vienai viską spręsti“ – apskritai susidaro įspūdis, jog esate vieniša mama, nors vyrą ir turite.

Tapimas tėvu yra virsmas, susijęs su atsakomybe ir rūpesčiais

Bėda tame, kad vyras, tapęs biologiniu tėvu, automatiškai, kaip priimta tikėtis, netampa tikru tėvu (psichologine, dvasine, tiesiog gyvenimiška prasme). Moteriai tapimas motina yra natūralesnis vyksmas, kadangi ji nuo pat nėštumo pradžios kūniškai, emociškai, dvasiškai yra daug artimiau susijusi su kūdikiu nei tėvas. Tėvas viso nėštumo metu tiesiogiai nepatiria vaikelio buvimo – jo nepykina, nekamuoja hormonų siautėjimas, nekankina nepagrįstos baimės, jis nejaučia savyje jo judesių, neišgyvena vienybės ir palaimos buvimo su savo kūdikiu jausmo, negimdo jo ir nežindo. Jam tapimas tėvu yra virsmas, kuris be viso džiaugsmingo tėvystės patyrimo, susijęs su atsakomybės bei rūpesčių prisiėmimu, su savo įprastų poreikių apribojimu, tiesą sakant, ką čia slėpti – tai susiję su vyro sugebėjimu atsisakyti bent dalies savo egoizmo.

Moteris privalo įtraukti vyrą į vaiko auginimą

Abiem tėvams tenka tapti mažiau egoistais, vaiko poreikius iškeliant aukščiau savųjų, tačiau motinai tai išeina natūraliau ir lengviau, o tėvui tenka priimti sąmoningą apsisprendimą. Ir kartais vyrai, deja, sąmoningai ar nesąmoningai šio apsisprendimo vengia.

Kaip suprantu Jūs su vyru ir turite šią bėdą - Jūs pati klausiate, ar įmanoma, kad Jūsų vyras taptų tėvu – vadinasi ir pati pripažįstate, kad jis juo dar nėra tapęs. Tačiau, sakydama, jog tai Jūsų abiejų bėda, noriu atkreipti dėmesį, jog nors šios problemos šaknys galbūt yra Jūsų vyre, tačiau vis tik problema yra bendra. Ir manau, kad tuo Jūsų nepapiktinsiu ir neužgausiu, kadangi Jūs pati pripažįstate, jog darėte klaidų – kaip pati sakote, nuo pat pradžios neįjungėte vyro į vaiko auginimą. Būtent moteris – motina gali padėti ir gali trukdyti įvykti vyro - tėvo virsmui.

Vyrams reikia padrąsinimo ir pasitikėjimo

Vyrą reikia padrąsinti, suteikti jam galimybę reikštis kaip tėvui, pasitikėti juo (nors, žinoma, Jums atrodys, kad Jūs geriau ir greičiau viską padarytumėt: pakeistumėt sauskelnes, užmigdytumėt, nuramintumėt ir t.t., tačiau turėkite šventos kantrybės, ir Jums bus atlyginta). Moterys dažnai daro didelę klaidą, atstumdamos arba nepaprašydamos, o kartais ir nepareikalaudamos vyro pagalbos vaikelio auginimo rūpesčiuose. Jos tai daro dėl įvairiausių priežasčių: perdidelės prisiimtos atsakomybės (aš privalau padaryti viską pati), ambicijos (pati susitvarkysiu, jei pats nesisiūlo), baimės prarasti vyrą (pavargs-atsibos - paliks), tam tikros konkurencijos (aš viską sugebu geriau) ir kitokių priežasčių. Tuomet vyras, jei jis nėra išimtinai iniciatyvus ir trokštantis dalintis vaiko auginimo rūpesčiais, gana ramia sąžine gali apsiriboti „tiekėjo“ statusu šeimoje, bet tikru tėvu taip ir netaps – o tai didžiulis praradimas jam pačiam, atsisakiusiam galimybės giliai išgyventi tėvystę ir per tai subręsti, motinai, kuri anksčiau ar vėliau ims jaustis vieniša ir pervargusi, ir ypač vaikui, kuris nepatirs be galo svarbaus ir nepamainamo ryšio su mylinčiu ir rūpestingu tėvu.

Ką daryti

Na, o dabar nuo teorinių pamąstymų pereikime prie konkretesnių dalykų, kurie gali užkirsti kelią tokioms liūdnoms prognozėms.

Neslėpsiu, Tautvyde, kad, jei tikrai norisite pakeisti įprastą situaciją, manau, teks nemažai padirbėti ir Jums, ir Jūsų vyrui. Taigi mano atsakymas į Jūsų pateiktą klausimą, ar įmanoma, kad Jūsų vyras taptų tėvu ir pradėtų dalintis su Jumis vaikų auginimo rūpesčiais, yra vienareikšmis – žinoma, kad ĮMANOMA.

Garantuoti to aš negaliu, nes daug kas priklausys ir nuo Jūsų vyro apsisprendimo keistis, ir nuo Jūsų pačios sprendimų; tačiau, kad tai įmanoma dviem protingiems, mylintiems, apsisprendusiems turėti šeimą žmonėms, esu šventai įsitikinusi. Tačiau dirbti reikėtų keliais frontais.

Pirmas frontas – Jūs pati

Jums, Tautvyde, pirmiausia patarčiau paanalizuoti dėl kokių priežasčių, kaip Jūs sakote, neįtraukėte vyro į pirmojo Jūsų vaiko auginimą, tuomet Jums bus pačiai aiškiau, kaip išvengti klaidų tolimesniame bendrame vaikų auginime. Jūsų priežastys gali būti įprastos (jas trumpai paminėjau aukščiau tekste), bet gali būti ir specifinės, asmeninės. Galbūt kažką teks pakeisti pirmiausia savo požiūryje ir suvokime apie tėvystę ir motinystę.

Antras frontas – Jūs ir Jūsų vyras

Turbūt pati nujaučiate, kad be santykių aiškinimosi čia neapseisite. Teks Jums kalbėtis ir aiškintis situaciją, ir iniciatyvos teks imtis būtent Jums, teks išsakyti savo vienišumo, nerimo, mintis ir jausmus, išsakyti, kame matote problemą, ir kad norite ją spręsti kartu, išsakyti savo lūkesčius, norą ir pasiryžimą keisti situaciją.

Man sunku Jums patarti kokiu intensyvumu tai daryti - tiesiai šviesiai ar palaipsniui ir atsargiai – aš nepažįstu nei Jūsų nei Jūsų vyro, nežinau kokie Jūsų charakteriai, temperamentas, sugebėjimas išklausyti vienas kitą, neįsivaizduoju, kokia būtų Jūsų vyro reakcija (ji gali būti nuo geranoriško susirūpinimo iki visiško problemos neigimo), todėl Jums patiems teks reguliuoti šį procesą. Tik iš bendros praktikos galiu patarti vengti vienas kito kaltinimo ir priekaištų, pasirinkti tokiems pokalbiams tinkamą vietą ir laiką, kai abu esate ramūs, ir sąžiningai išsakyti savo jausmus, mintis, lūkesčius ir taip pat sąžiningai išklausyti kitą.

Ir dar - nesitikėti, kad viskas išsispręs lengvai, greitai ir neskausmingai. Tokia gyvenimo būdo, santykių ir vertybių peržiūra ir sprendimai, lemiantys pokyčius – tai virsmas, o virsmas kaip ir gimimas, niekada nebūna labai paprastas, bet visuomet prasmingas.

Nors aš galiu ir klysti - gal Jūs esate taip pribrendę tokiam virsmui, kad viskas vyks pakankamai sklandžiai, ir atneš daugiau palengvėjimo nei įtampos, nes sėkmingas virsmas galiausiai visuomet atneša ramybę ir džiaugsmą. To Jums labai nuoširdžiai linkėčiau, nes Jumyse, Tautvyde, šiuo metu jau vyksta vienas galingas gyvybės virsmas, ir tiesą sakant, truputėlį nerimauju, kad dar vieno virsmo Jums gali būti daugoka. Nors kita vertus, akivaizdu, jog būtent ši užsimezgusi nauja gyvybė Jus ir skatina pokyčiams vardan visų šeimos narių gerovės. Bet vis tik, jei ryšitės sujudinti užsistovėjusį vandenį, patarčiau daryti tai kiek įmanoma ramiau ir atsargiau, pasitelkiant sveiką protą ir moterišką išmintį.

Jūsų vyras taipogi turėtų gerai suvokti Jūsų padėties trapumą bei ypatingumą ir į tai atsižvelgti. Na, o jei vistik, neduok Dieve, užvirtų košė, kurios pačiai būtų per daug, tuomet ieškokite pagalbos – kreipkitės į artimuosius ar specialistus. Taigi, svarbiausia saugokite savo ir vaikelio sveikatą.

Trečias frontas – Jūs abu ir Jūsų laukiamas kūdikis

Laukitės jo abu. Aš nesuklydau - būtent „laukitės“. Pirmoje dalyje aš kalbėjau apie tai, jog vyrui sunkiau sekasi tapti tikru tėvu, nes jis tiesiogiai nepatiria vaikelio augimo nėštumo metu, tačiau tai jis gali patirti ir tame dalyvauti netiesiogiai - per Jus.

Gali rūpintis vaikeliu, rūpindamasis Jumis – leiskite, paskatinkite, paprašykite dėmesio ir rūpesčio Jumis ir vaikeliu, padėkokite ir pasidžiaukite jo rūpesčiu, kartais galite net pasilepinti, bet nepiknaudžiaukite per daug. Leiskite vyrui ir padrąsinkite jį pajausti, kaip spardosi Jūsų (abiejų) kūdikis, uždėjus jam ranką ant Jūsų pilvo, jis gali pasikalbėti su vaikeliu: paskutiniais nėštumo mėnesiais jis girdės tėčio balsą ir užgimęs greičiausiai jį atpažins.

Yra daugybė kitų nuostabių dalykų, kuriuos galite daryti visi kartu, ir visa tai padės užsimegsti tėvo ir vaiko ryšiui dar jam negimus, todėl ir tikru tėvu vyrui tapti bus žymiai paprasčiau. Tuomet atsiras natūralus noras auginti savo vaiką, t.y. rūpintis juo ir būti su juo visais atvejais, ne tik tuomet, kai jis ramus, nekelia jokių problemų ir su juo galima kaip su kokiu gyvu žaisliuku trumpai iki pirmo aliarmo pažaisti. Toks vyro elgesys su vaiku yra nebrandus. Moteris ir vaikas gali padėti jam subręsti, tik, žinoma, jei pats vyras to nori.

Ketvirtas frontas – Jūs abu ir Jūsų sūnus

Jūsų sūnui trys metai. Tai metas kai vaikui labai svarbus tampa tėtis. Iki šiol, nepaisant koks nuostabus yra tėtis, svarbiausia vis tik buvo mama, nes ji buvo pagrindnė vaiko poreikių (fizinių, emocinių ir visų kitų) tenkintoja ir, apskritai, visas pasaulis. Tuo tarpu nuo trijų metų natūraliai ateina laikas po truputį atsitraukti nuo mamos ir patyrinėti kitus pasaulius – savo, tėčio, sesės, brolio ir kt. Žinoma, mama išlieka vienintele ir nepakeičiama, ypač kritiniais atvejais (kai skauda, kai liūdna ir pan.), tačiau tėtis, toks didelis ir galingas, kad gali jį aukštai aukštai iškelti virš visų pasaulių, tampa labai reikšmingas mažo žmogaus gyvenime, kaip išorinio pasaulio saugumo ir geranoriškumo jo atžvilgiu garantas bei sektinas pavyzdys.

Todėl labai svarbu, kad jei nebuvo ypatingo tėvo ir vaiko ryšio kūdikystėje, jis užsimegstų dabar. Nežinau koks ryšys tarp Jūsų sūnaus ir vyro, gal jis užsimezgęs, gal viskas gerai. Tik noriu priminti, kad tokiam ryšiui svarbi bendra vaiko ir tėvo veikla, kurioje vaikas gali tėčiui padėti, tokiu būdu įgaudamas naujus įgūdžius, tai pokalbiai, kuomet vaikas gauna atsakymus į rūpimus klausimus: kas čia, kodėl ir kt., žaidimai, kuriuose abu patiria smagumą ir gyvenimo džiaugsmą, taipogi konfliktinės, probleminės situacijos, kuriose suaugusiųjų priimami sprendimai ir rodomos reakcijos formuoja vaiko nuostatas, kaip reikia elgtis tokiose situacijose.

Labai svarbu, kad tėvas tokiose situacijose nevengtų atsakomybės ir nenusišalintų nuo sprendimų, bet konstruktyviai problemas spręstų. Daug informacijos vaikų auginimo ir auklėjimo klausimais galima rasti literatūroje, kurios mūsuose apstu. Patarčiau tai aptarti su vyru, kadangi tai Jums, manau, ypač aktualu, nes sulaukus antro vaikelio, natūraliai turėtų vyras daugiau dėmesio skirti Jūsų (abiejų) sūnui, nes mažajam vaikeliui reikės labai daug Jūsų pačios dėmesio. Tuolab, kad ir pagal Jūsų sūnaus amžių labai tinkamas laikas jam daugiau pabendrauti su tėčiu. O vyrui tai dar viena puiki galimybė patirti tėvystę.

Na ir išsiplėčiau šį kartą, kažkaip paskutiniu metu dažnai susiduriu su panašiomis šeimų problemomis. Regis, tai darosi vis aktualiau šiandieniniame neramiame pasaulyje. Visi išsiilgę ramybės, santarvės, šilumos, savitarpio supratimo ir pagalbos, išsiilgę būti išklausyti ir išgirsti - tiesą sakant, visi mes išsiilgę meilės.

Tik man vis peršasi klausimas – taip, mes visi trokštame būti mylimi, bet ar lygiai taip pat mes trokštame mylėti patys? Turbūt kiekviena šeima, kuri sprendžia vienokią ar kitokią santykių problemą, iš esmės bando atsakyti būtent į šį klausimą (net jei jo taip ir neformuluoja) - ar trokštame ne tik būti mylimi, bet ir patys mylėti, ar esame pasiryžę dirbti su savimi, nugalėti savo egoizmą, tobulėti kaip asmenybės ir padėti tobulėti vieni kitiems vardan gilesnės abipusės meilės?

Taigi, Tautvyde, linkiu savo šeimoje rasti atsakymą, kuris atneštų virsmą, brandą ir gilesnę meilę į visų Jūsų bendrą frontą – Jūsų šeimą.

Turite klausimų, reikia pagalbos? Rašykite psichologija@bnm.lt