Knygos „Titaniko“ lietuviai“ autorės: „Visų lietuvių kelionė baigėsi tragiškai“

Ina Peseckienė
Nuotr. Gary Lowell,
iš asmeninio G. Butkuvienės ir V. Lowell archyvo

Legendinis laivas „Titanikas“ net gulėdamas vandenyno dugne audrina kūrėjų, verslininkų ir paprastų žmonių vaizduotę. Atrodytų, jau viskas pasakyta apie šimtmečiu nuo mūsų nutolusią tragediją, tačiau vis atsiranda naujų aspektų. Pasirodo, nugrimzdęs milžinas nusinešė ir keleto lietuvių gyvybes. Kaip jie atsidūrė laive ir ką tikėjosi rasti už Atlanto, narpliojo žurnalistės ir rašytojos Gerda Butkuvienė ir Vaida Lowell, katastrofos šimtmečiui išleidusios knygą „Titaniko“ lietuviai“.

Kaip ir kodėl susidomėjote „Titaniku“?

Gerda: Mano vyras ilgą laiką galvojo, kad mano susidomėjimą „Titaniko” istorija paskatino J.Camerono filmas „Titanikas”, o, tiksliau, Leonardo diCaprio vaidmuo jame. Tačiau išties dar prieš kelerius metus iki filmo premjeros nacionalinio Lietuvos dienraščio žurnalistės paskelbė tyrimą apie vienintelį, kaip tuo metu manyta, legendiniu laivu plaukusį lietuvį kunigą Juozą Montvilą. Tą publikaciją skaičiau kelis kartus, o vėliau išsikirpusi ilgai saugojau. Buvo itin netikėta suvokti, kad tokio masto įvykiuose įsiraizgiusi ir lietuviško likimo gija. Vėliau žmogišką smalsumą pakeitė žurnalistinis – kilo noras ieškoti atsakymų į gausėjančius klausimus: kodėl lietuvis pasirinko „Titaniką”, ar tarp jo bendrakeleivių buvo daugiau lietuvių, koks jų vaidmuo tos nakties įvykiuose? Ir t.t.

Vaida: Man kabliukas, pirmąkart paskatinęs susimąstyti apie šią tragediją, buvo J.Camerono filmas „Titanikas“. Puikiai pamenu kaip kartu su tuomet dar gimnazijos bendraklasėmis žiūrėjome filmą sausakimšoje kino teatro salėje. Žavėjausi laivo muzikantų scena, kuria režisierius sugebėjo pravirkdyti net ir stipriausių nervų žiūrovus. Šios tragedijos kino ekranizacija privertė susimąstyti apie technologijos didybę ir žmogaus nebūtį. Prieš daugiau nei metus Gerda, Žurnalistikos studijų kolegė ir kraštietė, užsiminė apie lietuvius, plaukusius „Titaniku”, ir labai sudomino mane kaip žurnalistę.

Jūsų apsisprendimą imtis knygos lėmė dovana žmonių, kurie pelnosi iš „Titaniko“ katastrofos šmėklos. Ar nebijote, kad ši knyga bus vertinama kaip būdas užsidirbti?

Gerda: Tiesą sakant, Rusijos povandeninių aparato specialisto padovanotas puodukas, susitraukęs nuo slėgio gylyje, kuriame dabar guli „Titaniko” skeletas, su flomasteriu užrašytomis povandeninio laivo kapo koordinatėmis, tebuvo pretekstas įvertinti šiuolaikinį požiūrį į katastrofą. Jis tam tikrais aspektais yra labai susiaurėjęs ir supaprastėjęs. Kaip rašome ir knygos įžangoje, nesinorėtų, kad santykis su „Titaniko” istorija apsiribotų tokiu puodeliu ar kitais rinkodaros triukais, tokiais kaip „Balmoral” kruizas „Titaniko” maršrutu, atkartojant „Titaniko” pramogas, meniu, orkestro repertuarą, ar iš gelmių ištrauktų daiktų ekspozicija „Titanic: Artifact Exhibition”, bilietas į kurią yra laivo bilieto kopija su realių „Titaniko” keleivių vardais ir pavardėmis, ar, galiausiai, turizmo kompanijų organizuojamos kelionės apžiūrėti prieš šimtą metų nuskendusio laivo „kapo”. Nebijosiu, kad knygą vertins kaip būdą pasipelnyti iš „Titaniko” tragedijos, jei prieš tai ją pirmiausia vertins kaip būdą pabandyti suasmeninti „Titaniko” istoriją, pirmą kartą po šimto metų išryškinti joje lietuviškų likimų linijas, pagerbti jų atminimą.

Kaip pavyko suderinti darbą dviese? Ar iškart buvo aišku, kad pavyks?

Gerda: Darbai klojosi sklandžiai, nes jau studijų Žurnalistikos institute metais esame kartu dirbusios Vilniaus universiteto studentų atstovybėje (VUSA), redagavusios jos rubriką universiteto laikraštyje. Abiems buvo fiziškai lengviau aprėpti įvairių šalių archyvus, ieškoti giminaičių, nagrinėti literatūrą. Rašydamos nei karto nebendravome tiesiogiai, akis į akį – dėl skiriančio atstumo (aš dirbau gyvendama Vienoje, Vaida – JAV, Maino valstijoje) „susitikdavome” tik virtualiai, naudodamos „Skype“, savaitgaliais arba vidurnaktį. Tik po kurio laiko suvokėme, kad dėl skirtingų laiko juostų internetu susisiekdavome apie 23-2 val. nakties, kaip tik tomis valandomis, kuriomis kadaise įvyko tragedija. Rašydamos nesitarėme su jokiomis leidyklomis, todėl negalime teigti, kad žinojome, kad projektas (iš pradžių taip, o ne knyga, vadinome savo darbą, net manėme, kad apsiribosime dideliu straipsniu ar straipsnių ciklu) pavyks. Tačiau neapleido nuojauta, kad šiai temai šiemet – pats tinkamiausias metas dėl katastrofos šimtmečio minėjimo. O juk nieko nėra galingesnio nei idėja, kuriai atėjo metas.

Vaida: Dar Žurnalistikos instituto suole su Gerda juokaudavome, kad kažkada imsimės bendro tarptautinio projekto. Juokai liko juokais, po studijų atsidūrėme skirtingose šalyse, abi – už Lietuvos ribų. Metams bėgant vis apsikeisdavome idėjomis. Kai Gerda pasidalijo savo idėja apie „Titaniko“ lietuvių” projektą ir pakvietė prisijungti, nė nedvejojau, kad čia ir bus mūsų bendras „tarptautinis projektas”. Mane labai suintrigavo šimtmečio tragedijos lietuviškoji paralelė ir faktas, kad Lietuvoje ši tema apskritai nebuvo detaliai analizuota. Įdomiausia, kad kibusios į darbus nediskutavome apie galutinį variantą, tiesiog rinkome ir dėliojome medžiagą, kol ji pamažu išaugo iš tiriamojo straipsnio apmatų ir tapo knyga. Pasauliui ruošiantis tragedijos šimtmečio minėjimui tikėjome, kad ši knyga ne tik sudomins Lietuvos skaitytojus, bet ir bus tarsi simbolinis paminklas „Titaniko“ lietuviams, kurių artimieji neturėjo galimybės jiems supilti kapo.

G. Butkuvienė ir V. Lowell

Kokių šalių archyvuose teko ieškoti informacijos ir kodėl?

Gerda: JAV, Kanados, Lietuvos (Marijampolės, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos), informacijos šaltinių turėjome ir Anglijoje, Australijoje, Rusijoje.

Vaida: Informacijos paieškomis, kiek galėjome, dalijomės geografiškai. Gerda informacijos ieškojo Lietuvos archyvuose, man teko pavartyti JAV ir Kanadoje išlikusius dokumentus. Visi “Titaniko” keleiviai vyko į JAV, tad neišvengiamai jų istorijos driekėsi už Atlanto. Mums norėjosi atkurti lietuvių keleivių kelius ir supažindinti skaitytojus su „Titaniko” priešistore bei tuo, kas vyko „Titanikui” nuskendus. Kadangi gyvenu JAV Rytinėje pakrantėje, man pavyko aplankyti bažnyčias Massachusettso valstijoje, į kurias, kaip manoma, vyko kunigas Juozas Montvila. Po katastrofos žuvusiųjų kūnai ir rasti daiktai buvo parplukdyti į Halifaksą Kanadoje – teko apsilankyti Naujosios Škotijos archyvuose, kuriuose saugomas dokumentas su Eliezero Gilinsky rasto kūno ir jo daiktų aprašais.

Gerda: Negalime nuneigti, kad svarią informacijos dalį radome ir internete. Pavyzdžiui, neįkainojamas šaltinis – palyginus neseniai savanorių entuziastų amerikiečių, kanadiečių ir anglų į skaitmenines duomenų bazes perkelti 1912 m. JAV ir Didžiojoje Britanijoje vykusių „Titaniko“ katastrofos aplinkybių tyrimo komisijų dokumentai, visų liudininkų apklausos. Juk tai – reikšmingas pirminis liudijimas, tiesioginiai išgyvenimai ir patirtys, „neatmiežti“ istorikų ar rašytojų interpretacijų. Kartu tai ir itin unikali duomenų bazė, nes nei vieno „Titaniku“ plaukusio ir išsigelbėjusio keleivio nebėra gyvo.

Kokios Titaniko lietuvių istorijos? Kas jie ir kaip baigėsi jų kelionė?

Vaida: Visų „Titaniko” lietuvių istorijos, deja, baigėsi tragiškai. Pagal rašytinius šaltinius „Titaniku” keliavo mažiausiai trys lietuviai, tačiau neatmetame galimybės, kad galbūt jų buvo ir daugiau, prisidengusių slapyvardžiais ar neįtrauktų į oficialus keleivių sąrašus. Daugiausiai informacijos yra išlikę apie 27 metų kunigą Juozą Montvilą, kilusį iš garsios giminės, kuris, manoma, meldėsi ir laimino skęstančiuosius iki paskutinės minutės. Jo paskelbimu palaimintuoju iki šiol tebesirūpina giminaičiai. Eliezeras Gilinsky, jaunas šaltkalvis iš Ignalinos, vyko į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems, ketino atidaryti savo spynų fabriką. Jo, vienintelio lietuvio, kūnas buvo rastas ir palaidotas Atlanto vandenyne, o pavardė išspausdinta žuvusiųjų sąrašuose didžiausiuose JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos laikraščiuose. Simas Baniulis – trečiasis, paslaptingas „Titaniko“ keleivis, kurio mįslę užmename knygos skaitytojams.

Kaunietis kraštotyrininkas a.a. Pranas Juozapavičius, pirmasis spaudoje paskelbė faktą, jog „Titaniku“, be kunigo J. Montvilos, tikrai plaukė dar mažiausiai vienas lietuvis. Deja, kraštotyrininko paliktuose archyvuose išsamesnės informacijos apie S. Baniulį nėra. Spėjama, jog vyras galėjo keliauti prisidengęs svetima pavarde, kad išvengtų persekiojimo dėl vengimo tarnauti carinės Rusijos kariuomenėje.

Titaniko istorijoje dalyvavo ir daugiau lietuvių. Kokis jų vaidmuo?

Vaida: Nedaug kam žinoma, kad skęstančiam „Titanikui” į pagalbą skubėjo lietuvio kapitono Liudviko Stulpino vadovaujamas laivas „Birma”. „Birma” buvo vienas pirmųjų laivų, priėmusių „Titaniko” pagalbos signalą, tačiau į katastrofos vietą pirmasis atskubėjo „Carpathia” laivas. L. Stulpinas Lietuvoje labiau žinomas kaip pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas, garbės konsulas Liepojoje. Kapitono atminimu rūpinasi Lietuvos jūrų muziejus, jo vardu pavadinta Klaipėdos miesto Liudviko Stulpino pagrindinė mokykla.

Gerda: Beje, su rusų laivu „Birma“ ir lietuvių kapitonu susijusi labai negraži paskutinės „Titaniko“ nakties įvykių pusė. Pasirodo, tuo metu didieji laivai turėjo skirtingas stipriai konkuruojančių telegrafo kompanijų sistemas. Pavyzdžiui, „Titaniką“ aptarnavo „Marconi“, o „Birmoje“ buvo įdiegtas „De Forest“ bevielis ryšys. „Marconi“ vadovybė draudė laivams teikti informaciją ir bendradarbiauti su tais laivais, kuriuose yra kitų kompanijų įranga. Kai „Birma“, atplaukusi į nelaimės vietą ir čia jau radusi laivą „Carpathia“ pasiteiravo, kuo gali padėti, ji tiesiogiai buvo pasiųsta toliau. Kapitonas įsižeidė, nes buvo pakeitęs laivo kursą, įgulai įsakęs ruoštis išgelbėtųjų priėmimui, visą naktį plaukė pavojingu maršrutu tarp ledkalnių, todėl nieko nelaukdamas visą įvykių versiją išklojo anglų žurnalistams.

Ar pavyko rasti keliavusių laivu lietuvių šeimas? Kaip jie vertina šį šimto metų senumo įvykį?

Gerda: Taip, pabendravome su visų „Titaniku” plaukusių lietuvių, išskyrus Simo Baniulio ir kapitono Liudviko Stulpino giminaičiais. Nors tai – jau kelintos kartos palikuonys, jie puikiai mena iš lūpų į lūpas giminės perduotus pasakojimus apie „Titaniko” įvykius, juose dalyvavusius artimuosius. Nemažai giminaičių aktyviai kaupia istorijos faktus, renka medžiagą, nuotraukas, pildo geneologinį medį, nes suvokia, kad dar po kiek laiko jau bus neįmanoma užpildyti spragų (pavyzdžiui, pasirodžius knygai atsiliepė keletas žmonių, pasak kurių, jų prosenelis ar prosenelė irgi buvo „Titanike”, tačiau neradus nurodytųjų pavardžių keleivių sąrašuose, praktiškai nebeįmanoma rasti atsakymų į klausimus, kokia pavarde jie plaukė, ar tikrai buvo „Titanike”, kaip išgyveno nelaimę…). Apie žuvusius giminaičius visi atsiliepia labai pagarbiai, mena teigiamus jų bruožus. Jautriausiai į „Titaniko” temą reagavo nuskendusio kunigo Juozo Montvilos brolio dukra Teresa, gyvenanti Amerikoje. Kitų giminaičių pasakojimu, jos tėvas Petras visą gyvenimą jautė kaltę dėl to, kad pasiūlė broliui atplaukti kunigauti į JAV.

„Titaniko“ aukų kapinės Halifakse

Kokie šios istorijos faktai jus labiausiai sukrėtė?

Vaida: Ieškant medžiagos apie lietuvius, neišvengiamai prisilietėme prie daugumos „Titaniko“ keleivių istorijų. Kiekvieną jų – sukrečianti, ir nesvarbu, ar keleivis buvo milijonierius, ar paskutinius grašius sukrapštęs trečiosios klasės keleivis. Sukrečia ir faktas apie netoli tragedijos vietos buvusį „Californian“ laivą, stebėjusį pagalbos signalus, bet nė nepasijudinusį iš vietos. Neišvengiamai kyla klausimas: o jeigu šis laivas būtų laiku atsakęs į pagalbą? Susimąstyti priverčia, rodos, dabar jau nebylūs šimto metų archyvų dokumentai, kaip kad E.Gilinsky daiktų aprašas, įvardytas „Kūnas Nr.47“, nuotraukos su į drobes suvyniotais kūnais bei po šimto metų paliekami vaikų žaisliukai ant „Nežinomo vaikelio“ kapo Halifakse…

Gerda: Anglų istorikas Walter Lord yra prisipažinęs, kad jei turėtų galimybę sudalyvauti 1912 m. balandžio 14-osios nakties įvykiuose, kad surinktų daugiau informacijos, jis pasirinktų buvimą ne „Titaniko“ denyje, o laive „Californian“, kad suvoktų, kas gi išties dėjosi ant jo denio, jei buvo ignoruotos gerai matytos netoliese grimzdusio „Titaniko“ pagalbos raketos. Kokią paslaptį slepia įgula? Ar išties kaltas neva „Titaniką“ užstojęs trečias, norvegų brakonierių, laivas? Emociškai negali nepaveikti liūdnas „Californian“ kapitono Stanley Lordo ar „Titaniko“ savininko Bruce Ismay, palikusio užnugaryje skęstantį laivą ir suskubusį į gelbėjimosi valtį, likimas, iki pat gyvenimo pabaigos paženklintas kalte, gėda ir visuomenės pasmerkimu.

Taip pat šiurpuliukai oda bėgiojo renkant medžiagą apie į gelbėjimosi valtis įlipusius „Titaniko“ keleivius. Iš 20 valčių tik viena grįžo padėti besikepurnėjantiems lediniame vandenyje! Ir tai tik tada, kai nurimo šauksmai, kai sumažėjo gyvųjų, kurie būtų galėję apversti valtį… Valtyse daugiausia sėdinčios moterys neragino įgulos narių plaukti atgal gelbėti jų laive likusių vyrų ar sūnų. Vienas turtuolis net, liudijama, sumokėjo gelbėjimo valties įgulai, kad ši irkluotų kuo toliau nuo nelaimės vietos. Žmonės valtyse dainavo, kad negirdėtų priešmirtinių klyksmų…

Titaniko tragediją daugelis linkę romantizuot (tam, žinoma, turėjo įtakos J.Camerono režisuota juosta). Ar atliekant tyrimą pavyko rasti romantikos pėdsakų?

Gerda: Turint omeny minėtame filme parodytą Rose ir Jacko Dawsono meilės istoriją, reikia pridurti, kad „Titaniko” aukų kapinėse Halifakse (Kanada) yra Joseph Dawson antkapis. Nors režisierius vėliau teigė, kad šis vardų sutapimas yra grynas atsitiktinumas, J.Dawson kapas yra vienas lankomiausių, balandžio 14 d. ant jo prinešama gėlių, kino filmo bilietų. Pasirodo, realus J.Dawson buvo „Titaniko” įgulos narys, airis, žuvęs katastrofos metu. Jo palaikai rasti be batų – spėjama, kad dauguma įgulos narių nusimovė batus prieš nerdami į vandeneyną, kad galėtų lengviau plaukti. J.Dawson mylimoji, su kuria, įtariama, jaunuolis spėjo slapta susituokti prieš pat kelionę vandenynu, liko krante.

Galbūt ne romantišiausia, bet emociškai paveikusi – „Titaniku” keliavusių ir žydų senukų filantropo, verslininko Isidoro ir Idos Straussų istorija. Ida atsisakė lipti į gelbėjimosi valtį be vyro, todėl jie abu ramiai paliko denį, kuriame vyravo chaosas, ir nuėjo į savo kajutę. Vėliau rastas buvo tik Isidoro kūnas.

Beje, palyginus nedaug moterų pakluso vedybinei priesaikai “iki mirtis išskirs” ir liko su vyrais, nepriimtais į gelbėjimosi valtis. Daug daugiau jų laikėsi vadinamojo “jūros įstatymo” – pirma turi būti gelbėjamos moterys ir vaikai, o tik tada vyrai.

Štai, pavyzdžiui, skandinavai Edvardas ir Elina Gerda Lindellai iš grimztančio laivo kartu įšoko į vandenį, šiaip ne taip priplaukė prie gelbėjimosi valties, Edvardas į ja įsiropštė, tačiau Elina Gerda tam nebeturėjo jėgų. Vyras ją laikė už rankos, kol moteris mirtinai sušalo ir nuskendo. Vyro rankose teliko jos vestuvinis žiedas. Neilgai trukus nuo šalčio mirė ir pats Edvardas – kad būtų lengviau irkluoti, kiti jį išstūmė iš valties. Vestuvinis žiedas liko gulėti valties dugne. Jis vėliau buvo rastas kanadiečių laivo įgulos, perduotas švedų diplomatams ir galiausiai grąžintas poros giminaičiams.

Keistai iškalbingas ir faktas, kad, remiantis kai kuriais šaltiniais, pirmos (ir paskutinės) „Titaniko” kelionės metu laive buvo trylika jaunavedžių porų.

Lygindamos „Titaniko“ tragediją su neseniai įvykusia didžiausio Italijos laivo „Costa Concordia“ katastrofa, ar įžvelgiate panašumų?

Gerda: Tikriausiai būtų galima šiuos laivus palyginti tam tikrais techniniais parametrais, nelaimės mastu, priežastimis, visgi asmeniškai man neįtikėtinai panaši įvykio metu atsiskleidusio žmogiškumo, prisiimtų vaidmenų – herojų ir bailių, niekšų – paralelė. „Titaniko” kapitonas, nebandydamas gelbėtis, nuskendo kartu su laivu, italų kapitonas pirmasis nešė kudašių iš laivo. „Titaniko” įgulai pirmiausia gelbėjant moteris ir vaikus, vyrai džentelmeniškai atsitraukdavo į šoną, „Costa Concordia” keleiviai vyrai, kaip pasakota, nepaisė moterų ir vaikų, nepadėjo jiems, veržėsi gelbėtis patys…

Rolandas Rastauskas savo esė apie „Titaniką” rašė, kad filme laivas nuskęsta greitai efektingai, o gyvenime jis iki šiol tebeskęsta. „Costa Concordia” nelaimė tai patvirtino – „tebeskęsta” mūsų žmogiškumas, atjauta artimajam.

Skiriate knygą visiems, dar nesusidūrusiems su savuoju ledkalniu.

Gerda: Ši dedikacija knygoje atsirado apmąstant „Titaniko” palyginimą su šiuolaikine visuomene. Esą mes visi dabar tarsi plaukiame vandenynu didžiuliu, gražiai apšviestu laivu, jaučiamės saugūs ir ramūs. Tačiau už borto tyko kraupūs dalykai, grėsmės, galinčios išklibinti mūsų vertybes. Susidūrimas su ledkalniu – kaip stojimas akistaton su savimi, su viduje slypinčiais dievais ir monstrais. Dabar jau imu manyti, kad turėtume linkėti skaitytojams ne išvengti ledkalnio, o, atvirkščiai, susidurti su juo, kad tai padėtų suvokti savo vertę, savo drąsą ginti vertybes, susitikti akis į akį su savo demonais.