Amelija LUČINSKAITĖ
Filmas „Dar vieneri metai“ („Another Year”, 2010) – vienas pačių taikliausių, gyvenimiškiausių ir šilčiausių šiųmetinio „Kino Pavasario” filmų, šiuo metu besisukantis kino teatro „Skalvija“ ekrane.
Tiek filme kuriama atmosfera, tiek spalvine gama – tai itin šilta ir jauki juosta, spinduliuojanti meilę, pasitikėjimą ir šeimyninę santarvę bei turinti glaudų ryšį su kitais realistiškumu alsuojančiais režisieriaus Mike Leigh filmais.
Juostoje „Dar vieneri metai“ režisierius kviečia žiūrovą praleisti metus pro rakto skylutę stebint pagrindinių veikėjų gyvenimus. Tomas (akt. Jimas Broadbentas) ir Džerė (akt. Ruth Sheen) – itin harmoninga pagyvenusi pora, tarsi magnetas traukianti aplinkinius į jaukumą ir šilumą spinduliuojančius savo namus.
Bene dažniausia jų lankytoja – visiška Tomo ir Džerės priešingybė – vienatvės slegiama nervinga aštrialiežuvė Merė (akt. Lesley Manville), mėgstanti į svečius užsukti nekviesta, paslapčia pavydinti ramaus kolegų gyvenimo ir dažnokai savo skausmą skandinama vyno upeliuose. Vieną dieną sutikusi seniai matytą draugų sūnų Džo (akt. Oliveris Maltmanas) Merė ima puoselėti viltį pagaliau rasti savo antrąją pusę ir tikisi, jog ja taps būtent jis. Padėčiai komplikuojantis, Džo tėvams pristato savo merginą Keti (akt. Karina Fernandez), kurią pamačius padažnėja ne tik Merės isterijos priepuoliai, tačiau jos ir Tomo bei Džerės draugystė pakimba ant plauko. Šeimai tenka rinktis sūnaus laimę arba isteriškos, našta tampančios Merės draugiją…
„Dar vieneri metai“ nėra filmas apie vienatvę, meilę ar šeimą. Mike’o Leigho kūrybą sunku įstatyti į žanro rėmus ir prispausti kažkokiomis sienomis, tad, manau, nesuklysiu sakydama, kad tai filmas apie žmonių likimus. Režisierius mėgsta narstyti socialines problemas ir vaizduoti vidinius, kartkartėmis dramatiškus šeimų konfliktus, apsuptus gerumo ir harmonijos, bei, žinoma, humoro. M.Leigho filmų centre visuomet atsiduria moterys. Stiprios, kartais besiblaškančios, o kartais aiškiai savo misiją žinančios asmenybės.
Savo filmuose režisierius kalba apie visa tai, kas žmogiška, tad ir jo filmai – gyvenimiškai tikri, ramūs, nesuvaidinti, natūralūs ir artimi daugeliui žiūrovų.
Pagrindiniai filmo personažai – įvairūs vidutinio amžiaus anglai. Vienų gyvenimas atrodo tarsi iš atviruko, kitų primena nesibaigiantį nesėkmių ruožą. Visi jie turi savų problemų ir galvos skausmą keliančių rūpesčių, tačiau režisierius visa tai parodo pasitelkdamas švelnumo ir humoro prizmę bei nebando išgąsdinti ar dirbtinai sujaudinti žiūrovo. Tad filmo veiksmą galima būtų prilyginti planetų išsidėstymui.
Tomas ir Džerė yra tarsi Visatos centras, apsuptas smulkių planetų, į kuriuos bet kurią akimirką gali rėžtis pavojinga Merės kometa. Būtent aktorės Lesley Manville įkūnijama infantili (tą pabrėžia ir rožinių spalvų drabužiai) Merė yra bene ryškiausia filmo persona. Isteriška, nervinga, permaininga ir daug kalbanti moteris, desperatiškai bandanti susirasti antrąją pusę. Regis, nelaimingoji Merė junta metų tėkmę ir suvokia, jog kiekviena jos gyvenimo sekundė sumažina šansus rasti tą vienintelį ir patirti tokią laimę, kokią patiria Tomas ir Džerė. Tačiau gyvenimo palydovo paieškos nėra pagrindiniu Merės tikslu.
Pagrindinis į save besikoncentruojančios ir iliuzijų pasaulyje gyvenančios moters tikslas – išlieti savo bėdas maksimaliam klausytojų ratui ir, nutaisius nuskriausto šunyčio veido išraišką tapti Tomo ir Džerės dėmesio objektu, bandančiu sukurti nerūpestingo žmogaus iliuziją. Merę įkūnijusi Lesley Manville apdovanota išraiškinga kūno kalba, jos arsenale – tūkstančiai mimikų, tad tai suteikia filmui skonio, o Merę galima būtų pavadinti filmo varikliu, išjudinančiu visą juostą. Dar viena stipri filmo ašis – dialogai. Protingi, kartkartėmis aštrūs, atmiežti doze britų humoro, kurį, kaip žinia, supranta ir mėgsta toli gražu ne kiekvienas kino žiūrovas.
Iš pirmo žvilgsnio „Dar vieneri metai“, regis, neturi siužeto. Žiūrovas mato ne filmą, o tikrą ir nesuvaidintą gyvenimą, rodomą kino ekrane – jis tarsi kviečiamas praleisti metus su laimingais sutuoktiniais Tomu ir Džere. Pasitelkdamas metų laikus, režisierius Mike Leigh pabrėžia kai kurių žmonių juntamą baimę senti, neapykantą jaunystei, bandymus keisti savo (arba kitų) gyvenimus ir desperatiškai rasti antrąją gyvenimo pusę. Tuo pačiu, matant herojų transformaciją laike, pastebime Tomo ir Džerės susitaikymą su laiko tėkme ir gyvenimo kasdienybe. Idealia pora aplinkinių laikytini sutuoktiniai natūraliai priima savo amžių ir mėgaujasi ūkio darbais bei metų laikų kaita, jų gyvenimui nedarančia absoliučiai jokios įtakos.
Juostą „Dar vieneri metai“ būtų galima pavadinti itin harmoningu filmu, primenančiu tobulai išlygintus marškinius, tačiau labiausiai liūdina, jog režisierius filme nepateikia jokios staigmenos, jokio netikėtumo ar siurprizo. Sunkoka nusakyti filmo auditoriją, tačiau tikėtina, jog šis filmas patiks gyvenimiškų juostų mėgėjams ir netgi puikiai tiks peržiūrai kartu su visa šeima (auginantiems vyresnio amžiaus vaikus). Jis tiks lėtos tėkmės filmų mėgėjams, niekur neskubantiems žmonėms ir tiems, kas lėtą filmo tempą ir jo statiškumą įvardina kaip privalumą.