Pastaruoju metu vis daugiau gyventojų svarsto galimybę pasitraukti iš II pensijų pakopos, tačiau toks sprendimas kelia nemažai klausimų dėl ilgalaikių pasekmių. Nors kai kuriems atrodo, kad atsisakius kaupimo atsiranda daugiau finansinio lankstumo dabar, specialistai pabrėžia, jog tai nebūtinai reiškia didesnį saugumą senatvėje ir gali sukurti papildomų rizikų ateityje.
Kaip teigia „Sodros“ komunikacijos atstovė Malgožata Kozič, sprendimai dėl pasitraukimo ar dalies lėšų atsiėmimo nėra priimami iš karto. Prašymai renkami visą kalendorinį ketvirtį, o jų pateikimo data neturi reikšmės – ar žmogus kreipiasi ketvirčio pradžioje, ar paskutinę jo dieną. Pensijų kaupimo bendrovės visą šį laikotarpį tik registruoja prašymus, o galutiniai sprendimai priimami jau kito ketvirčio pradžioje. Pinigai žmonėms išmokami iki kito ketvirčio vidurio.

M. Kozič taip pat atkreipia dėmesį, kad pereinamuoju laikotarpiu tokia tvarka galios dvejus metus. Ji pabrėžia, kad „Sodra“ nemato pačių prašymų pateikimo eigos, nes juos renka pensijų kaupimo bendrovės. Tik tada, kai bendrovė priima sprendimą ir jį užregistruoja, tampa aišku, kad žmogus nebedalyvauja kaupime. Nuo to momento pasikeičia ir socialinio draudimo įmokų tarifas – nebedalyvaujant II pakopoje nebereikia mokėti papildomų 3 proc. įmokų, o apibendrinti pasitraukusiųjų skaičiai tampa matomi vėliau.
Pasak M. Kozič, dalis žmonių nesirenka visiško pasitraukimo, o naudojasi galimybe atsiimti dalį sukauptų lėšų. Reforma leidžia vieną kartą per visą kaupimo laikotarpį pasiimti iki 25 proc. sukauptos sumos. Tokiu atveju kaupimas nenutraukiamas – išmokėta suma pervedama žmogui, o likę pinigai lieka pensijų fonduose ir toliau investuojami. Jei vėliau žmogus nusprendžia nepasitraukti iš sistemos, jis joje dalyvauja iki pat senatvės pensijos amžiaus.
Diskusijas apie II pensijų pakopą sustiprina ir demografinė situacija. Ekonomisto Raimondo Kuodžio teigimu, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, mažėjant gimstamumui ateityje gali susidaryti situacija, kai pensininkų bus daugiau nei dirbančiųjų. Tokiu atveju pensinio amžiaus ilginimas tampa natūraliu sprendimu, ypač ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei. Jo vertinimu, būtų logiška siekti, kad žmogus pensijoje praleistų apie 18 metų.
R. Kuodis taip pat atkreipia dėmesį, kad keičiasi pats darbo pobūdis. Fizinis darbas tampa vis retesnis, o technologijų, robotikos ir automatizacijos plėtra artimiausiais dešimtmečiais gali perimti dalį funkcijų, kurias šiandien atlieka žmonės, ypač paslaugų ir priežiūros srityse. Ekonomisto nuomone, tai keičia požiūrį į darbą vyresniame amžiuje ir silpnina argumentus, kodėl žmonės turėtų anksti pasitraukti iš darbo rinkos.
Pasak R. Kuodžio, Lietuvoje jau dabar dešimtys tūkstančių pensinio amžiaus žmonių ir toliau dirba, o toks sprendimas finansiškai apsimoka. Jis pabrėžia, kad jei žmogus nusprendžia atidėti išėjimą į pensiją, jo būsima pensija kasmet didėja maždaug 8 proc., ir tai gali tęstis iki penkerių metų. Be finansinės naudos, darbas suteikia ir socialinių privalumų – palaiko aktyvumą, ryšius ir kasdienę discipliną.
Ekonomisto vertinimu, papildomų sudėtingų skatinimo priemonių net nereikia. Pakanka aiškios ir skaidrios sistemos, kuri parodytų, kad dirbti ilgiau yra naudinga. Tokia informacija tampa ypač svarbi svarstant pasitraukimą iš II pensijų pakopos, nes trumpalaikė finansinė nauda gali reikšti mažesnį saugumą senatvėje.

