Naminiai gyvūnai dažnai laikomi natūraliais vaikų „terapeutais“ – manoma, kad jie mažina stresą, ugdo atsakomybę ir empatiją. Vis dėlto naujas ispanų mokslininkų tyrimas rodo, kad skirtingi augintiniai vaikų psichikai gali turėti nevienodą poveikį. Vieni gyvūnai siejami su didesne emocinių sunkumų rizika, o kiti, priešingai, gali veikti kaip apsauginis veiksnys.
Vykdydami projektą INMA („Infancia y Medio Ambiente“), Ispanijos tyrėjai išanalizavo beveik 1900 šeimų duomenis. Buvo stebima, kaip augintinių buvimas namuose susijęs su vaikų savijauta nuo mamos nėštumo laikotarpio iki 7–8 metų amžiaus.
Tyrimo tikslas buvo įvertinti, kaip šunų, kačių, paukščių ir smulkių gyvūnų buvimas šeimoje, kai vaikui yra 1 ir 4–5 metai, siejasi su emociniais ir elgesio sunkumais ankstyvame mokykliniame amžiuje.
Pavojai, susiję su katėmis
Netikėčiausia tyrimo išvada susijusi su katėmis. Nustatyta, kad katės buvimas šeimoje, kai vaikui yra 4–5 metai, siejamas su didesne vidinių problemų (nerimo, depresijos simptomų, užsisklendimo) ir išorinių problemų (agresijos, taisyklių laužymo) rizika 7–8 metų amžiuje.
Mokslininkai pateikia kelis galimus šio reiškinio paaiškinimus. Pirma, katėms dažnai būdingas didesnis savarankiškumas ir mažesnis poreikis artimam kontaktui. Jos neretai demonstruoja vengiančio tipo prisirišimą, todėl šiltas emocinis ryšys ir tiesioginė sąveika su mažu vaiku gali būti ribotesni.
Antra, atkreipiamas dėmesys į infekcijų riziką: katės gali būti toksoplazmozės sukėlėjo nešiotojos. Vaikystėje ši infekcija gali paveikti kognityvines funkcijas ir kai kurių tyrimų duomenimis siejama su didesne tam tikrų psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, depresijos ar manijos, rizika.
Šunų ir paukščių atveju šiame amžiuje reikšmingo nei teigiamo, nei neigiamo poveikio vaikų psichikos sveikatai nenustatyta.
Smulkūs gyvūnai – tikras antistresas
Ryškiausias teigiamas rezultatas gautas vertinant vadinamuosius „kitus gyvūnus“: graužikus (žiurkėnus, triušius, jūrų kiaulytes), akvariumo žuvytes ir roplius (pavyzdžiui, vėžlius). Nuolatinis tokių augintinių buvimas šeimoje pasirodė esąs apsauginis veiksnys, siejamas su mažesne vidinių emocinių sunkumų rizika vaikui.
Tyrėjų teigimu, tokie gyvūnai dažnai būna ypač tinkami vaikams. Jų priežiūra paprastesnė, todėl tėvams lengviau įtraukti vaikus į kasdienes užduotis, ugdyti atsakomybę ir empatiją. Rūpinimasis graužiku ar žuvytėmis reikalauja reguliarumo, lavina vaiko atmintį ir savikontrolę, tačiau paprastai nesukelia per didelio emocinio krūvio.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad augintinių poveikis psichikai yra sudėtingas. Iki maždaug 18 metų dar formuojasi ilgalaikiai emocinio prisirišimo modeliai, todėl vien faktas, kad namuose yra augintinis, savaime dar nereiškia geresnės vaiko psichikos sveikatos ankstyvame amžiuje.
Kita vertus, specialistai primena ir apie galimą terapinį kačių poveikį suaugusiesiems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Pensininkams, kurie dažnai patiria vienišumo jausmą, katė gali tapti ne tik namų „draugu“, bet ir savotiška emocine atrama, padedančia mažinti prislėgtumą.
