Kur dingsta pinigai? Atsakymas, kodėl lietuvių pensijos gerokai mažesnės nei kitur
Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, ar Lietuvos pensijų sistema iš tiesų veikia sąžiningai ir ar ji pajėgi užtikrinti žmonėms orų gyvenimą sulaukus vyresnio amžiaus. Diskusijas dar labiau įkaitino viešojoje erdvėje pasirodę teiginiai, esą Lietuvoje beveik visa pensijų našta gula ant pačių darbuotojų pečių, o darbdaviai prie šio proceso prisideda minimaliai arba visai neprisideda.
Iš pirmo žvilgsnio tokia situacija gali pasirodyti gana išskirtinė, ypač lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, kur įmokos dažniausiai dalijamos tarp darbuotojo ir darbdavio. Tačiau specialistai siūlo į šiuos skaičius žiūrėti atsargiau ir primena – vien procentų palyginimas dar nieko nepasako apie tikrąją situaciją.
Viešas diskusijas paskatino buvusio kandidato į Seimą Alfonso Brazo pasisakymai, kuriuose teigiama, kad Lietuvoje darbdaviai nemoka įmokų nei į privalomą pensijų sistemą, nei į antrąją ar trečiąją pakopą. Jo teigimu, tokia praktika esą būdinga tik dviem Europos Sąjungos šalims – Lietuvai ir Rumunijai. Be to, jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje ir pačios pensijos išlieka tarp mažiausių, o kartu nedidelės ir įmokos.
Skaičiai, kuriuos pateikia kritikai, iš tiesų skamba įtikinamai. Lietuvoje pensijų draudimui skiriama 8,72 proc. atlyginimo, ir ši dalis oficialiai priskiriama darbuotojui. Tuo tarpu kitose šalyse bendras tarifas gerokai didesnis – Švedijoje jis siekia 16 proc., Vokietijoje 18,6 proc., Lenkijoje 19,52 proc., Austrijoje net 20,80 proc. Tokie palyginimai natūraliai kelia klausimą: ar Lietuvoje darbdaviai iš tiesų „stovi nuošalyje“?
Vis dėlto čia atsiranda svarbus „bet“. Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė pabrėžia, kad dabartinis vaizdas yra iš dalies klaidinantis, nes neatsižvelgia į 2019 metais įvykusią mokesčių reformą. Būtent ji iš esmės pakeitė tai, kaip pateikiamos socialinio draudimo įmokos.
Iki reformos buvo laikoma, kad didžiąją dalį įmokų moka darbdavys – jos buvo įtraukiamos į jo sąnaudas ir darbuotojui tiesiogiai nesimatė. Po pokyčių ši sistema buvo „perpiešta“: įmokos buvo perkeltos į darbuotojo atlyginimą „ant popieriaus“, kuris tuo pačiu buvo padidintas 1,289 karto. Kitaip tariant, žmogus pradėjo matyti visą darbo vietos kainą.
Tai reiškia, kad šiandien susidaro įspūdis, jog darbuotojas moka daugiau, tačiau realybėje bendra suma, kurią darbdavys skiria darbo vietai, išliko tokia pati. Tai labiau primena formos pakeitimą nei realų finansinės naštos pasikeitimą.
Pavyzdys tai iliustruoja gana aiškiai. Jei iki reformos darbuotojo atlyginimas „ant popieriaus“ siekė 2000 eurų, bendra darbo vietos kaina darbdaviui buvo apie 2623 eurus. Po reformos tas pats atlyginimas „ant popieriaus“ jau rodomas kaip 2578 eurai, tačiau galutinė darbdavio išlaidų suma praktiškai nepakito. Pasikeitė tik tai, kaip tie pinigai paskirstomi dokumentuose.
Būtent dėl šios priežasties tarptautiniai palyginimai dažnai tampa slidūs. Kitose šalyse procentai gali būti didesni, tačiau jie skaičiuojami nuo mažesnės bazės. Lietuvoje – priešingai: procentas mažesnis, bet skaičiuojamas nuo didesnio atlyginimo „ant popieriaus“.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas Justinas Argustas taip pat pabrėžia, kad skirtingų šalių sistemos nėra tiesiogiai lyginamos. Skiriasi ne tik tarifai, bet ir pati logika – kaip paskirstoma našta tarp darbuotojo ir darbdavio, nuo kokios sumos skaičiuojamos įmokos, kokios taikomos lubos.
Nuo 2019 metų Lietuvoje didžioji socialinio draudimo įmokų dalis formaliai priskiriama darbuotojui, tačiau darbdavys išlieka atsakingas už visų įmokų pervedimą. Be to, toks modelis leido sumažinti tarifus, bet tuo pačiu padidinti apmokestinamąją bazę, todėl bendras surenkamų lėšų kiekis iš esmės nesumažėjo.
Tai reiškia, kad nors skaičiai gali atrodyti dramatiškai, realybė yra gerokai sudėtingesnė. Mokesčių našta niekur nedingo – ji tiesiog buvo perskirstyta ir kitaip „parodyta“. Todėl klausimas, ar darbdaviai Lietuvoje prisideda mažiau, neturi vienareikšmio atsakymo.
Tačiau viena aišku – diskusijos apie pensijų sistemos teisingumą niekur nedings. Nes galutinis vertinimas vis tiek remiasi ne vien formule ar procentais, o tuo, kokias pensijas žmonės gauna. Ir būtent čia atsiranda tikrasis iššūkis, kurio vien skaičių interpretacijomis neišspręsi.
