Now Reading
Pasiklydimo laimė garsų miške. Įspūdžiai iš „Skanu Mežs“ festivalio Rygoje (foto)

Pasiklydimo laimė garsų miške. Įspūdžiai iš „Skanu Mežs“ festivalio Rygoje (foto)

Pasiklydimo laimė garsų miške. Įspūdžiai iš „Skanu Mežs“ festivalio Rygoje (foto)

Vladas Dieninis, Gabrielė Diena
Nuotr. EasyGet.lv

Rygoje jau dešimtus metus vykstantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Skanu Mežs“ (liet. garsų miškas) neapsiriboja keturiomis aktyviausiomis dienomis spalio mėnesį. Festivalio dirva kedenama ištisus metus, nuolat pristatant įvairius pasaulinio garso eksperimentinės muzikos atlikėjus. Neturėdami galimybės po šį mišką vaikščioti nuolat, pasidalinsime įspūdžiais iš viešnagės festivalyje per dvi pagrindines jo dienas.

Spalio 12 d. Šokių muzikos tankmė
 
,,Paladium“ koncertų salės erdvėje vykęs vakaras šiek tiek nuvylė pernai „Skanu Mežs“ garsų atmosferoje viešėjusius svečius. Antra vertus, pernykštės ,,Tabako fabriko“ auros pakeitimas šaltesne amfiteatro tipo klubine erdve vyksta ne veltui – organizatoriai puikiai jaučia formos ir turinio santykį.
 
Koks gi tas turinys? Mūsų vakarą pradėjusi Stellar om Source (FR/IT) buvo viena nedrąsiausių atlikėjų, savo muziką tikrinusi pagal publikos reakciją. Tačiau lūžinėjančios muzikinės struktūros ir korektiškas base buvo gerai nuteikiantys tolimesnei programai.
 
Tuo tarpu Stellar pakeitęs amerikietis Ital buvo visiškas netikėtumas savo netipiniu pasirodymu. Kartą teko girdėti jį Berlyne po L. A. Vampyres pasirodymo 90-ųjų vogue tipo teminiame muzikos vakarėlyje. Tada jo grojimas turėjo kičo ir glamūro perteklių. Dabar jis savo muziką buvo padalinęs į du aukštus – apačioje šviesus melodingas kambarys, pasireiškiantis gražiomis sintezatoriaus sekvencijomis, viršuje – paaugliškas noise’as, grimstantis reverberacijų jūroje.


 
 
Taigi, šįkart Ital muzika buvo laužoma viršutiniuose sluoksniuose, apatiniuose sluoksniuose išlaikant stabilų pagrindą. Keletą kartų šis konstruktas buvo susvyravęs, tačiau tik pats atlikėjas galėtų pasakyti, ar tai buvo improvizacijos ar sąmoningo struktūrinio lūžio momentai. Be to, kontrastuodamas su Stellar, Ital ekspresyviai juda grodamas savo muziką, tuo neakivaizdžiai parodydamas, kaip turėtų įsitraukti ir publika. Maištas šokio aikštelėje buvo palaikomas itin taikliai parinktų hipsterinės estetikos vizualizacijų.
 

Ital

 
Įkaitusią atmosferą toliau sprogdino festivalio headlineris Kode9 (UK), savo meistrišku grojimu prie diskžokėjaus pulto sutraukęs didžiausią kiekį žmonių. Tirštas, srūvantis, pulsuojantis garsas, įsuktas į pitcho, tempo bei ritminių akcentų ruletę. Sceninės reprezentacijos atžvilgiu Kode9 laikėsi itin kukliai – be sureikšmintos pozos ir įcentrinančio šviesų mirgėjimo ne visų atpažintas vakaro headlineris liko prietemoje.
 
Kode9 pateikė klasikinę ,,bytų per minutę“ įvykių seką, šokio aikštelėje tokia kombinatorika pataikydamas į patį ritmų dešimtuką. Kitaip tariant, sekso šitoje muzikoje pakanka – teko įsitikinti patiems. Seksas be apsaugos priemonių ir be stabdžių, trukdančių pakliūti į tamsias fantazijų gelmes. Jokių kosminės reverberacijos iliuzijų. Tiesiog gryno libido užtaisas ghetto rajone.
 
Jį pakeitusi ir buvusios manekenės įvaizdį palaikanti Laurel Halo nesistengdama intonuoti plaukioja xx vandenyse. Monotonijos deivė. Būtent monotonijos, o ne transo. Pirma jos pasirodymo pusė sudarė niekados nesibaigiančio kūrinio įspūdį. Šokių muzikos ji nesistengia mistifikuoti. Bent jau tos, kuri vyko tą vakarą. Tik antroje koncerto pusės dalyje ji nusprendė užsiimti psichodelijos įvedimu ir grąžino savo muzikai tam tikros transcendentikos. Jos muzika turi nemažai klasikinių dramaturgijos ėjimų: įtampa įvedama tam, kad visi dėmesingai pradėtų sekti, kas gi bus toliau. Tuomet ir techno, ir house beatai tampa žymiai prasmingesni.
 

Laurel Halo

 
Nepaisant to, kad ne visi žiūrovai buvo įtikinti Laurel Halo muzikiniu primityvizmo ir egzistencializmo scenarijumi, vistik tai buvo vienas įsimintiniausių to vakaro pasirodymų.

 
Spalio 13 d. Eksperimentinė muzika sakraliose erdvėse
 
Vakarą anglikonų bažnyčioje pradėjęs Bee Mask – atlikėjas iš Filadelfijos, labai apgalvotai atvėrinėjo savo muziką bažnyčios erdvėje, nuosekliai pildydamas patalpą garsais. Bee Mask galėtų būti garso pilotu, savo aptakia, ne geometrine ar kampuota muzika, keliantis klausytoją į viršų. Jis yra sodraus skrydžio meistras, sferinės muzikos atlikimu maksimaliai priartėjantis prie kosminio ambiento. Be to, Bee Mask labai atsargiai atidarinėjo garsų užtvankas – nors ir jaučiamas galingos energijos potencialas, tačiau nesistengiama sukelti garso lavinų. Jo muzika visada lydima grožio elementų. Nepaisant to, kad kyli ir ištirpsti, bet vis tiek jauti esantį sferinį sakralumą. Bee Mask – grožio vietininkas žemėje.
 

Bee Mask
 
 
Antroji to vakaro atlikėja – Islaja (Fi) priminė krikščioniško ambiento ansamblio atstovę. Tik vietoje vargonų ji naudoja sintezatorių.

Savo pasirodymą Islaja pradėjo nuosekliai sintetindama vargoninę muziką. Sakraliniame monumentalume šie apkartyti, neturintys plataus kompozicinio mąsto garsai atskleidžia žmogaus ribotumą. Ir tai yra gana paveiku po Bee Mask kosminio ambiento. Islajos pasiruošimas buvo paprastas grįžimas prie žmogaus, žmogiško muzikavimo. Po nuoseklaus ir lėto atmosferos įvietinimo savo muzika, ji įvedė ritmines figūras – pasyvų bytą, po kurio sekę kūriniai atspindėjo natūralią visos koncepcijos slinktį. Kai pabaigoje Islaja suomiškai uždainavo apie paukščius ir muziką, tai buvo paskutinis koncertą užtvirtinantis žingsnis, gaila, kad ne visai pasiteisinantis. Apibendrinant galima teigti, kad Islajos koncertas – krikščioniškas ambientas su hipiškais prieskoniais apsivilkus tranzerišką sutaną.

 
Norvegės poetės ir vokalistės Jenny Hval programa buvo atliekama akustiniame duete kartu su gitaristu Havard Volden. Nors iš pradžių šis garsinis sprendimas skambėjo keistai elektroninės muzikos festivalio kontekste, tačiau būtent tokiu būdu buvo sukurta vieša muzikinių išpažinčių erdvė, kurioje žiūrovas atsiduria tarsi klausykloje. Jenny eilėraščių tekstai „Tu kai ką pasiėmei iš mano namų./O taip – tu pasiėmei mano nekaltybę/Dabar turi ją man atiduoti“ sukuria atvirumo ir intymumo erdvę, kurioje ji, kaitaliodama balsus ir tembrus, pasitelkdama diktofoną ir kitus „pašnekovus“ klausytojų ratą paverčia dialogo dalyviais.
 
Trumpos Jenny Hval muzikinės miniatūros priminė paveikslus arba kino kadrus, kuriuose kiekviena kompozija buvo labai trapi ir turėjo lengvo laikinumo įspūdį. Grodamas efektuota gitara antrasis projekto atlikėjas priartėjo prie tam tikro nedidelio orkestro įspūdžio/modelio. Ir tai labai padėjo Jenny įsigyventi, atsipalaiduoti ir atsiverti. Jie labai sinchroniškai groja kartu, vienas kitą papildymi. Jų arpedis – lyg ėjimas lynu. Jenny pabaigdavo dainas susvyruodama, nuslysdama nuo savo preciziško intonavimo lyno, bet jis kiekvienu savo papildančiu akordu ištiesindavo situaciją. Struktūriškai kalbant – jie groja pastraipomis, puslapiais, neišsiplėsdami ir nieko nejungdami. Galima sakyti, kad kūriniai – sukurti vieno įkvėpimo, vieno vaizdo principu, kuriame atsiskleidžia stebėtina Jenny Hval sensorika ir gebėjimas dainuoti preciziškai tiksliai prie labai tylaus akomponavimo.
 

Jenny Hval ir Havard Volden
 
Lietuvoje turėsime progą išgirsti Jenny Hval poezijos festivalyje TARP spalio 25 d., tačiau ten ji pasirodys su pilna grupe, trio, atlikdama kitą, tačiau ne mažiau įdomesnę skandinaviško ambient-roko programą.
View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt

Scroll To Top