Eglė Rubinaitė
Nuotr. iš asm. arch.
Ilgai laukta žinia pasiekė tuos, kurie ryte surijo D. Browno „Da Vinčio kodo“, U. Eco „Fuko švytuoklės“ knygų puslapius – pagaliau turime naują, daug žadantį lietuvišką istorinį – detektyvinį romaną. Ginos Viliūnės „Karūna be karaliaus“ kviečia kartu įminti Vytauto Didžiojo karūnos dingimo mįslę, patirti kvapą gniaužiančių nuotykių bei pajusti viduramžių dvasią. Ką apie knygą, Vilniaus paslaptis ir lietuvių smalsumą kalba pati autorė?
Pirmoji Ginos Viliūnės (38 m.) knyga apie bažnyčių istoriją „Vilniaus šventovės“ (kartu su Raimondu Urbakavičiumi) išleista šių metų pradžioje, o dabar knygynus pasiekė ir istorinis romanas „Karūna be karaliaus“ („Tyto Alba“, 2012 m.). Gina Viliūnė Vilniaus Edukologijos universitete studijavo etiką ir psichologiją, istorijos žinias tebegilina savarankiškai, o vesdama ekskursijas po Vilniaus senamiestį, jo legendas ir paslaptis jau dešimt metų vis pasakoja smalsuoliams iš sostinės bei visos Europos.
Lietuvius kankina karūnos kompleksas
Pristatykite „Karūną be karaliaus“ – apie ką ši knyga?
Šiame romane persipina mūsų laikai ir Vytauto Lietuvos era, kaip ir persipina kelios gyvenimo istorijos. Knygos veikėja, užkietėjusi darboholikė Algė, tikra sostinės biuro auka, nuo ryto iki išnaktų gyvenanti greitu miesto tempu, darbo – namų režimu, galbūt pasirodys šiek tiek artima kiekvienam skaitytojui – visi arba turime bent vieną tokį pažįstamą „miesto“ žmogų, arba pats toks (tokia) kartais būname. Tačiau atsitinka netikėtas dalykas – Algė paveldi paslaptingas relikvijas, nutiesiančias tiltą nuo mūsų laikų iki Vytauto Lietuvos. Lig tol Algei svetima buvusi istorija tampa sava ir svarbi – kelis šimtus metų į praeitį nusidriekiantys giminystės ryšiai verčia pajusti viduramžių dvelksmą visai šalia, įsijausti į istorinę aplinką, įsivaizduoti LDK kanclerius, vyskupus, architektus. Kartu su Alge skaitytojus kviečiu leistis į nuotykius, aiškintis Vytauto karūnos mįslę, aplankyti daugybę Vilniaus vietų, saugančių savas legendas ir paslaptis, ten užduoti klausimus ir rasti atsakymus į juos.
Vytauto karūnos dingimas – didelė mįslė Lietuvos istorijoje. Vis dėlto, kodėl būtent aplink ją sukasi personažų gyvenimai ir mintys?
Pastebėjau, jog lietuviai labai dažnai savo istoriją identifikuoja ir ja didžiuojasi tik iki Liublino unijos. Vadinasi, kunigaikščiai iki Vytauto, na, dar iki Žygimanto Augusto, yra tai, kuo didžiuojamės, o toliau įsišaknija kažkoks kompleksas. Mat lenkai turi karūną, lietuviai – ne. Tas nepilnavertiškumo jausmas, atrodo, lydi lietuvius per visą istoriją, iki mūsų laikų – vis reikia kažkam kažką įrodyti, kad esame tokie patys geri, kaip kiti, kad esame lygiaverčiai, ir tai tampa beveik nacionaliniu lietuvių būdo bruožu. Vadinu tai karūnos kompleksu, kurį bent jau romane norisi pagaliau išsklaidyti, nuimti karūnos prakeiksmą, parodyti, jog esame puiki tauta ir be karūnos – galime gyventi gerai niekam nieko neįrodinėdami.
Romaną rašė septynerius metus
Pirmoji Jūsų knyga – mokslinio, dokumentinio pobūdžio. Kas paskatino griebtis grožinės literatūros žanro, romano?
Mano dukros dažnai manęs klausia – kodėl mes mokykloje turime stengtis įsiminti įvairias datas, faktus? Aš atsakau – tos datos, įvykiai nėra tiesiog šiaip duomenų kratinys. Tai juk mūsų pačių protėvių praeitis – kai tai supranti, imi jaustis didelio organizmo ląstelė, grandinės dalis. Tada labai norisi įsivaizduoti – o kaip jie gyveno, kaip jie rengėsi, kovojo, mylėjo, kalbėjo? Nuolat domiuosi istorija, ji žadina vaizduotę, ir taip gimsta literatūriniai – istoriniai siužetai.
Septynerius metus užrašinėjau įvairius literatūrinius segmentus, pratęsiančius ir subjektyviai rekonstruojančius istorines žinias. Taip pamažu augo istorinių asmenybių portretai, mezgėsi jų tarpusavio ryšiai, kol galų gale viskas susiliejo į vieną pasakojimą. Iš tiesų, tiek romanas „Karūna be karaliaus“, tiek „Vilniaus Šventovės“ yra knygos, kuriose gausu istorinių faktų. Tik jų pateikimas skiriasi – istorinėse, dokumentinėse knygose paprastai siekiama viską perteikti faktais, surasti objektyviausią tiesą. Romane, priešingai, į viską stengiuosi pažvelgti tokiu kampu, kad pirmiausia nurodyčiau paslaptį, mįslę. Taip dirbdama įsitraukiu į nepakartojamą intelektualinį žaidimą, teikiantį malonumą ir man, ir, tikiuosi, skaitytojui.
O iš kur atsirado tas susidomėjimas istorija?
Žinote tą psichologinį testą – kai liepiama užsimerkti ir įsivaizduoti bet kokį pastatą, o pagal tai, ką pamatei, vėliau apie tave daromos išvados. Tai štai aš užsimerkusi iškart matau seną seną namą – vadinasi, esu praeities žmogus. Istorija mane visada labiau masino nei ateitis.
Dar manau, kad gimiau ir augau Lietuvai svarbiu istoriniu momentu. Įsivaizduokite, paskutiniai mano mokslo metai Vilniaus 23-ojoje mokykloje (dabar – Simono Daukanto gimnazija) buvo dramatiški – mums pagaliau nustota drausti mokytis tikrąją Lietuvos istoriją. Išleidžiamas pirmasis A. Šapokos istorijos vadovėlis – koks jis tuo metu mano kartai atrodo gražus, įdomus, viliojantis! Ne visi jį turėjome, daug ką mokytoja, ruošdama mus egzaminams, diktavo tiesiog sukonspektavusi, o konspektuodavo, įtariu, naktimis, nes kaip kitaip būtų buvę įmanoma viską suspėti. Tad tas staigus tikrosios istorijos proveržis į mūsų gyvenimus, po ilgalaikių represijų, ko gero, irgi skatino žingeidumą.
Trūksta romanų apie Vilnių
Istorinių romanų Lietuvoje ne per daugiausiai. Ar sąmoningai stengėtės užpildyti šią nišą?
Neseniai viešėjau Londone. Užsukusi į vieną knygyną, pamačiau pribloškiantį vaizdą – parduotuvėje riogsojo milžiniška lentyna, skirta vien tik istorinei – grožinei literatūrai apie Londono miestą. Tada pamaniau: „Londonas apsirėdęs istorinių romanų stirtomis, o Vilnius, šiuo požiūriu, tiesiog nuogas“. Žinoma, turime nuostabųjį Ričardo Gavelio Vilnių, Jurgio Kunčino knygas, taip pat lietuviškus istorinius kūrinius, kuriuos rašė J. Marcinkevičius, B. Sruoga, I. Simonaitytė, K. Sabaliauskaitė, S. T. Kondrotas ir keletas kitų rašytojų, tačiau tai tikrai labai nedaug. Juk Vilnius, kaip ir visa Lietuva, yra ištisi mįslingų istorinių šaltinių slėniai. Jie puikiai tinka literatūrinėms intencijoms įgyvendinti bei lietuvių literatūriniam ir istoriniam skoniui patenkinti.
Kokias knygas pati vertinate labiausiai?
Kalbant apie grožinę literatūrą, man labai patinka neseniai į lietuvių kalbą pradėti versti istoriniai Boriso Akunino romanai, kuriuos visus perskaičiau rusiškai, taip pat Umberto Eco knygos. Savo vaizdingumu įspūdį padarė Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“ – kai knygą perskaičiau, taip sutapo, jog nuvykau į Egiptą, į aprašytąją Karnako šventyklą, ir atrodė, kad jau esu ten buvusi. Skaitau daug istorinių, mokslinių knygų. Pamenu, E. Gudavičiaus knygas surijau kaip romanus, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, labai vertinu ir A. Bumblausko knygas, tik šie autoriai turi vieną minusą – jie rašo retai.
Savarankiškos studijos turi savų privalumų
O kaipgi studijos? Esate savamokslė istorikė. Kur galima gauti tiek istorinių žinių, kad vėliau net knygas pavyktų jomis remiantis leisti?
Viskas visada priklauso nuo užsispyrimo ir noro. Aš studijavau kitą humanitarinę specialybę – etiką ir psichologiją, o istorines žinias keliolika metų gilinau savarankiškai. Kaip tai dariau? Visų pirma, turiu sunkiai pagydomą istorinių knygų pirkimo ligą, tad iš knygų sužinojau daug. Be to, mieste nuolat vyksta įvairiausios edukacinės programos, kurių metu paskaitas skaito ar skaitydavo autoritetingi lietuvių ir netgi užsienio istorikai (pvz., A. R. Čaplinskas, M. Paknys, kt.). Jei domiesi, žinių šaltinį visada rasi, reikia tik labai norėti.
Kaip manote, ar reikalingas aukštojo mokslo diplomas?
Studijos aukštojoje mokykloje išmoko žmogų mokytis, ieškoti informacijos, be to, disciplinuoja. Tačiau akademinis išsilavinimas visada turi savo pliusų ir minusų. Studijuojant universitete, esi įpareigotas niekada neatsitraukti nuo tos begalinės žinių versmės, tačiau, kita vertus, kartais turi ryti ir tai, kas ne visada labai įdomu. Studijuojant savarankiškai neįdomius dalykus galima praleisti ir gilintis tik į asmeniškai aktualiausias sritis. Tad, manau, yra dalykų, kuriuos studijuoti tikrai galima savarankiškai, o jeigu nepavyko įstoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą, mokytis galima pačiam (pačiai). Jei žmogus surado savo pašaukimą vėliau, jau baigęs kokius nors mokslus, savarankiškos studijos gali praturtinti ir net pakeisti jo gyvenimą. Ir tai, ką kalbu, žinoma, nėra tik mano patirtis – pažiūrėkite, kiek daug pasaulyje ką nors pasiekusių žmonių visas jėgas ir pastangas sutelkė savarankiškam mokymuisi.
Tik su Geležiniu Vilku taip lengvai neprasmuksi
Jau beveik 10 metų vedate ekskursijas po Vilniaus senamiestį. Ar vilniečiai pažįsta savo miestą, jo legendas, kas jiems įdomiausia?
Visuomet sunkiau, tačiau kartu ir įdomiau ekskursijas vesti patiems vilniečiams. Jie dažnai nustebina savo žinojimu, smalsumu. Netiesa, kad esame visiškai atitrūkę nuo istorijos. Vienokiu ar kitokiu būdu vilniečiai apie savo miestą būna girdėję nemažai. Man labai patinka ruošti medžiagą ekskursijoms – tada tenka pasukti galvą, kuo dar nustebinti žmones, kokių dar naujų subtilių žinias pateikti, nes su Geležinio Vilko legenda taip lengvai neprasmuksi. Nebent užsieniečiams ji būna įdomi, nauja, negirdėta. Apskritai, metams bėgant pastebiu populiarėjančią tendenciją vis labiau domėtis istorija, tai justi ir ekskursijų metu, ir žvelgiant į pasaulyje gausėjančią istorinės grožinės literatūros leidybą.
Kokie tolimesni Jūsų planai? Rašysite apie naujas paslaptis?
Kadangi man rašyti tikrai buvo labai įdomu, o kitiems, tikiuosi, patiks skaityti, galvoje jau sukasi nauji siužetai kitam kūriniui. Planuoju atkreipti dėmesį į švč. Mergelės Marijos garbinimo kultą bei daugiakonfesinę Vilniaus istoriją.
