Kaip niekad anksčiau atgijusioje Vilniaus Stiklių gatvėje žvilgsnį jau seniai traukia ne tik suvenyrų parduotuvės ar medinio lokio skulptūra šalia ne pirmą dešimtį skaičiuojančio „Lokio“ restorano. Vilniečiai netruko pastebėti ir pamėgti pavasarį joje duris atvėrusį tikro lietuviško alaus rūsį „Bambalynė“.
Tiesą sakant, pirmą kartą išgirdusi entuziastingus pažįstamų pasakojimus apie šią vietą, sureagavau kiek nepatikliai. Taip, dėl pavadinimo. Juk negalėjau žinoti, kad rūsio šeimininkams tiesiog nesvetimas sveikas humoro jausmas. Nesu didelė alaus ekspertė, tačiau „Bambalynės“ filosofija sudomino, o asortimentas nustebino. Išskirtinė atmosfera taip pat.
Šeimininkai
„Bambalynė“ – šeimos verslas, todėl užsukus čia už baro dažniausiai galima sutikti jos šeimininką, prisiekusį oreivį, Tadą arba jo žmoną Gintarę. Daugelyje Europos šalių – tai įprastas reiškinys, tačiau pas mus vis dar dvelkia šiokia tokia egzotika. Kad ir kaip būtų, neoficialus ir šiltas savininkų bendravimas priverčia pasijusti labiau svečiuose nei eilinėje aludėje. Pastovūs rūsio svečiai taip pat žino, kad čia nesisukioja etatinės padavėjos, todėl visada teiraujasi tik šeimininkės.
Pavadinimas
Šeimininkai juokiasi ir sako, kad, išgirdę jį, draugai buvo pasiruošę įkurtuvėms Naujojoje Vilnioje ar panašaus šarmo prisodrintame sostinės rajone. Iš tiesų „Bambalynės“ pavadinimas slepia ne ką kita, kaip gerą dozę humoro – vadinamųjų „bambalių“ čia nerasite nė su žiburiu, nebent miniatiūrinių litrinių, skoninga kaltinė iškaba leidžia spėti, kad priestočio barų lankytojus rūsyje erzintų pernelyg didelė estetika, o publika taip pat neprimena panašiose vietose besitelkiančio kontingento.
Idėja
Nors lietuviai nuo seno vadinami aludarių tauta, didžiuosiuose prekybos centruose siūlomas asortimentas neretai priverčia tuo suabejoti. Tiesa, įdomesnių alaus rūšių jau galima rasti vienoje kitoje Vilniaus kavinėje, festivaliuose arba miesto mugėse, tačiau apskritai toks reiškinys vis dar yra išimtis, o ne taisyklė.
Panašu, kad „Bambalynės“ šeimininkai nusprendė užpildyti šią nišą ir įkurti vietą, kuri ne tik kaip galima geriau reprezentuotų ilgametes mūsų aludarystės tradicijas, bet ir taptų kultūringa šio gėrimo degustavimo vieta. Iš tiesų, nusileidę į rūsį nerasite nei grubių lentinių stalų, nei ant grindų telkšančių alaus balų. Veikiau nedidelę, stilizuotą kunigaikščių pobūvių menę primenančią salę, apstatytą medžio masyvo stalais ir sunkiais krėslais. Taip pat porą jaukių vietų dviems, esančių bendroje patalpoje su baru ir viena ant kitos sukrautomis alaus dėžėmis.
Asortimentas
Šeimininkė Gintarė prisimena, kaip prieš atidarant „Bambalynę“ pati važinėjo pas skirtingus aludarius, bendravo, ragavo, tarėsi. „Ne mažiau nei pats alus man svarbu, kad jį gaminantis žmogus būtų šiltas ir malonus. Yra net toks prietaras, kad gerą alų gali pagaminti tik geras žmogus“, sako ji.
Rūsio asortimentas iš tiesų įspūdingas. Iš viso jame galima suskaičiuoti arti 70 skirtingų alaus rūšių. Ir visos tik lietuviškos. Tradiciškai – daugiausia iš Rytų Lietuvos regiono. „Nejaugi lietuviai tikrai gamina tiek daug alaus?“, stebisi grupelė užsieniečių ir, kurį laiką pasisukiojusi prie šaldytuvų, pasineria į ragavimo procesą.
Iš tokios gausos nelengva pasirinkti… Išsiaiškinu, kad populiariausias čia – „Magaryčių“ ir „Raudonųjų dobilų“ alus. Pastarąjį vertina ir tamsaus alaus mėgėjai. Tuo tarpu mano rekomendacijos bus naudingiausios mėgstantiems baltą alų – tikrai dėmesio vertas Paliūniškio „Senolių“ alus, pagal tą pačią receptūrą gaminamas jau daugiau nei 150 metų. Galbūt kiek keista tik tai, kad jis palyginti stiprus – maždaug 7 laipsnių. Su citrinos griežinėliu puikiai dera ir „Vilniaus kvietinis“. Šeimininkės teigimu, moterys labai noriai renkasi alų „Liuks“. Įpakavimas vertas antipremijos už dizaino sprendimą, bet pats gėrimas – gaivus, lengvas ir malonaus skonio.
Nenorintys ragauti alkoholinių gėrimų, rūsyje ras mažiausiai keletą giros rūšių. Taip pat „Vilniaus alaus“ naujieną – nealkoholinius gazuotus gėrimus „Obuolys“ ir „Kriaušė“. Pirmasis skoniu labai primena vokiečiakalbėse šalyse populiarų putojantį obuolių gėrimą Apfelschorle.
Užkandžių meniu taip pat tik lietuviški gaminiai. Vytintas kumpis, šalto rūkymo dešros, rūkytos auselės ir šnipai, džiovinti ir rūkyti sūriai. Kitas įdomus dalykas – skrudinti ir neskrudinti miežių grūdai, kaip užkandis patiekiami ant kiekvieno stalo. Pirmieji įgavę kiek kartoką skonį, antrieji pasižymi lengvu salsvumu. Šiaip ar taip, toks užkandis turi ir prasminį akcentą – juk būtent iš miežių yra išgaunamas salyklas.
Apibendrinant norisi pasidžiaugti, kad tokia vieta iš viso atsirado. Optimalus kainos ir kokybės santykis, gausus pasirinkimas, skoninga ir demokratiška aplinka – būtent dėl šių dalykų vaikštinėjant po Vilniaus senamiestį verta pasukti į Stiklių gatvę ir užeiti į 7 numeriu pažymėto namo kiemą.
Lina Žukauskaitė
