Knygynų kultūros dalis Rūdninkų gatvėje (interviu)

Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė

Kultūra tapo tokia sąvoka, kurią šiandien galime pritaikyti viskam: valgymo kultūra, muzikos kultūra, skaitymo kultūra… O ar Lietuvoje turime knygynų kultūrą? Kiekvienas, pavyzdžiui, Vilniuje esantis nedidelis knygynas turi savo veidą, auditoriją, skaitytojui nusiteikusius padėti darbuotojus – kodėl to nepavadinus knygynų kultūra?

Šiandien lankomės viename tokių individualių ir savitą charakterį turinčių knygynų, esančiame Rūdninkų gatvėje ir vadinamu tiesiog Rūdninkų knygynu. Jis, patyręs ne vieną metamorfozę, galiausiai turi savo veidą ir auditoriją, kurią drąsiai vadina bendruomene. Sakote – daugiau neskaitysiu, nes čia tik reklama? Klystate: visuomet įdomu kalbėti apie įdomius dalykus. Šis knygynas būtent toks – įdomus.

Knygyno metamorfozės

Deimantas Vainilka, Rūdninkų knygyno įkūrėjas, istoriją pradeda pasakoti fraze: „Kad tai knygynas – ne visai knygynas“. Jis pabrėžia, kad nepasuko tuo keliu, kurį pasirinko daugelis – knygyno nepavertė kavine, ir nuo pat pirmųjų gyvavimo metų bandė išgryninti vietos savitumą.

„Niekada nenorėjome būti panašūs į kitus. Kai atsidarėme, buvo labai sudėtinga, nes leidyklos siūlė milžinišką kiekį įvairių knygų. Tada priėmėme viską, kol supratome, kad tapome kone šiukšlynu. Atrodė, kad negalima atėjusiam klientui pasakyti, kad kažkokios knygos neturime. Bet toks požiūris greitai pasikeitė“, – pasakojo D. Vainilka.

Pasak jo, prekiavimas visomis knygomis be išimčių neformuoja jokios specifinės knygyno auditorijos. Tai supratę Rūdninkų knygyno darbuotojai ėmė stipriai „filtruoti“ ir atrinkinėti parduodamas knygas.

Skaitantys žmonės yra reiklūs ir muzikai

„Vis dėlto nėra labai daug knygas skaitančių žmonių, todėl pradėjome galvoti, ką dar galima pasiūlyti savo auditorijai. Tuo metu į galvą šovė mintis, kad būtina knygyne prekiauti ir muzika. Tas, kuris skaito knygas, tikrai yra reiklesnis ir muzikai, jiems neužtenka radijo stoties – tuo įsitikinome patys. Taip knygyne atsirado naujos vinilinės plokštelės“, – toliau knygyno istorija dalijosi jo įkūrėjas.

Būtent šiame knygyno istorijos vingyje prasidėjo antrasis gyvenimas, antroji siužeto linija. Pernai Rūdninkų knygynas tapo vienu iš tūkstančio viso pasaulio vietų, kur buvo švenčiama Record Store Day (liet. Muzikos įrašų parduotuvių diena), dėl kurios Vilnius buvo įrašytas, kaip pats knygyno įkūrėjas sako, į pasaulinį muzikos įrašų žemėlapį. Dalyvavimas šiame masiniame renginyje padėjo į knygyną kelią rasti išskirtiniams muzikos įrašams, kurių būna išleidžiamas labai ribotas kiekis. Be to, į knygyną buvo sukviesta daugybė žmonių, norėjusių paklausyti įdomių grupių muzikos ir atšvęsti pasaulinę muzikos dieną.

Šiandien Rūdninkų knygyne labiausiai dėmesį patraukia būtent vinilinės plokštelės, knygų čia – mažiau nei jų. Tikriausiai dėl to knygyno įkūrėjas ir sakė, kad čia knygynas – ne visai knygynas. Vis dėlto ir į tai galima žiūrėti kaip į knygynų kultūros aspektą ir pokyčius – ar knygynas dėl savo pavadinimo, kilusio iš žodžio „knyga“, turi prekiauti tik knygomis? Juk knyga yra tik literatūros forma, turinį galima perteikti ir muzika. Be to, kaip pats Deimantas sakė – skaitantys žmonės klauso geros muzikos, todėl jos turi būti knygyne.

Išskirtinei auditorijai – išskirtinės knygos

Vis dėlto būtų gėda kalbant apie knygyną nepasidomėti knygomis. „Literatūrą renku savo nuožiūra – turime ir klasikos, ir kažko tokio, kas tinka maištaujančiam žmogui. Knygos nebūtinai yra pačios naujausios, bet tikrai ypatingos, nes pagrindinis atrankos kriterijus – kokybė, jokio „popso“. Jei manęs paklausia ar turime Livingstono „Žuvėdrą“, aš sakau „ponia, geriau, prašom, Žaną Polį Sartrą“, – pasakojo už literatūros atranką Rūdninkuose atsakinga Rūta Šetikaitė. Eini gatve, pamatai žmogų ir pagalvoji „o, šitam pas mus patiktų“ – tokia įdomi, keista ir išskirtinė auditorija lankosi Rūdninkų knygyne.“

Pokalbiai knygyne lemia literatūrinius atradimus

Bet kuo taip skiriasi didieji knygynai nuo mažųjų? Šiandien masės nori visko po vienu stogu, atsidarinėja milžiniški prekybos centrai, kur niekur nevažinėjant viską galima rasti vienoje vietoje. Visai neseniai žiniasklaidoje mirgėte mirgėjo naujiena apie didžiausią Baltijos šalyse knygyną, kur, rodos, galima rasti viską, ko tik skaitytojui reikia. Tad kur yra tas slaptasis mažųjų knygynų ingridientas, kodėl jie yra svarbi knygynų kultūros dalis?

„Asmeniškai aš nuėjusi į tuos milžiniškus knygynus jaučiuosi nejaukiai ir šaltai. Pasitinka „užrūdiję“ pardavėjai, kurie yra „skalpuojami“ kuo daugiau parduoti. Už tai nieko nėra baisiau – pardavėjas ne nuoširdžiai pataria, o nori kuo daugiau įsiūlyti. Mažesni knygynai yra geresni vien dėl atmosferos, pati maža erdvė lemia artumą su klientu. Būna, ateina žmogus, nežinodamas, ko nori. Tada kalbamės, diskutuojame, kol randame. Tuomet apsilanko dar kartą ir dėkoja už naujus literatūrinius atradimus“, – toliau pasakojo Rūta.

Knygynų kultūra?

Į klausimus „Ar mes turime knygynų kultūrą? Ar jai reikėtų plėstis? O gal tai būtų konkurenciją? Rūta atsako, kad kai rinką užima milžiniški tinkliniai knygynai, mažėja įvairovės, o jos reikia kuo daugiau! Jos teigimu, jokios konkurencijos Vilniuje niekada nesijautė, nes visi mažieji knygynai yra per daug skirtingi, turi skirtingus veidus.

Rūdninkų knygynas – tik viena detalė knygynų kultūros dėlionėje. Tačiau kalbant apie šią kultūrą negalima apibendrinti ir suvienodinti – visi mažieji knygynai yra per daug skirtingi ir per daug įdomūs, kad grupuotume juos į kažkokias didesnes dalis.

Sąvoką „knygynų kultūra“ būtų galima įtvirtinti ir analizuoti, pavyzdžiui, surengus asmeninę ekskursiją po visus mažuosius knygynus, patiriant skirtingas knygas gaubiančią skirtingą atmosferą. Juk skaityti labiau norisi, kai pirkimo procesas tampa maloniu pašnekesiu…