Ši Andrejui Tarkovskiui skirta epitafija kalba apie režisieriaus dvasinių išgyvenimų gylį, spektrą, gebėjimą išvysti tai, kas nematoma. Tai atsispindi „Andrejuje Rubliove“, kuriame kalbama apie rusų ikonisto dvasinius išgyvenimus.
Šio filmo realizavimas parodo Tarkovskio genialumą, gebėjimą kurti rodos, neįmanomomis sąlygomis, būti laisvam, nepavaldžiam sistemai.
Tarkovskis dažnai kaltinimas sukūręs istorijos neatitinkantį filmą. Tokį sprendimą režisierius pasirenka sąmoningai. Jis iškeitė senąją slavų kalbą į nūdienos, tam, kad nereikėtų subtitrų. Nors senoji kalba atspindėtų to meto laikmetį, kuriame gyveno Rubliovas, tačiau taip būtų netenkama komunikacijos su žiūrovais, kuri režisieriui yra svarbesnė už istoriškumą. Dėl rašytinių šaltinių stokos pats Rubliovas virtęs mitu.
Toks Tarkovskio pagrindinio veikėjo pasirinkimas leidžia jam būti mažiau varžomam cenzūros, sukurti universalesnį herojų, kuris labiau kalbėtų apie žmogaus dvasinius išgyvenimus, o ne biografinius faktus. Kaip teigė Tarkovskio žmona, Marina: „Jis visada sprendė dvasines problemas, jam tai buvo svarbiau už techninius pasiekimus. Šis filmas giliau paliečia šią temą.“
Gebėjimas sukurti laikui nepavaldų herojų, suteikia jam aktualumo ir šiandien. Anot paties režisieriaus: „Svarbiausia yra sukurti ne istorinį filmą, bet atskleisti tapytojo, kurio darbai turėjo milžinišką įtaką visais laikais, talentą. Aš bandau sukurti greitai praeinančio laiko apčiuopiamumą, noriu parodyti santykius tarp laiko ir menininko: kaip žmogus, pradedantis su abstrakčia „Trejybės“ idėja, sugebėjo mus priversti pajausti visą žmonių brolybę. Bet kokiu atveju, aš niekada neužmirštu realybės.“
„Andrejus Rubliovas – tai rusų renesanso viršūnė tai viena iškiliausių figūrų mūsų kultūros istorijoje.“
Tarkovskį Rubliovas žavi menininko brendimo procesu, jo talento analize. Rubliovas įkūnija savo laikmetį, savo išgyvenimus, meną. Filme veiksmas vyksta ne šalia herojaus, o turi tiesioginės įtakos jo paties formavimuisi. Tai tampa Rubliovo savastimi, charakterio dalimi. Dėl jo natūralaus jautrumo, dailininkas sugeba iš esmės pajausti savo laikmetį ir perteikti jį geriau, nei kas kitas. Filme Rubliovas yra išgyvenimų asmenybė, persmelkta skaudaus egzistencialistinės gyvenimo patirties.
Totoriai filmui suteikia žiaurumo, istorinio skausmo, neteisybės atspalvio. Filme veriasi skerdynių vaizdai, totoriams nieko nėra švento net cerkvėje. Tai kaip bausmė už rusų valdovų norą turėti garsią, išpuoštą cerkvę, užtai, kad jie pamiršo Dievą, norėjo būti aukščiau už jį. Totoriai lupa nuo bažnyčios stogą, ją degina, niekina jos sakramentus.
Totoriai tarsi specialiai kelia sumaištį, su žmonėmis elgiasi kaip su gyvuliais, jie numeta mėsos gabalą, ir žiūri kaip dėl to pjaunasi šunys, jiems nesvarbu, kad žmonės badauja. Rubliovas išgyvena tai, lieka gyvu tarp mirusių. Net didžiausioje nelaimėje jam nenublanksta Dievo įsakymai. Anot A. Tarkovskio: „Tuo metu, kai žmonių gyvenimas buvo beviltiškas, kai jie buvo prislėgti svetimšalių jungo, neteisingumo jėgos, Rubliovas mene išreiškė vilti, tikėjimą ateitimi. Jis kūrė aukštos moralės idealus.“
Po totorių miestelio ir bažnyčios nusiaubimo, vienam iš nedaugelio likusių gyvųjų – Andrejui Rubliovui, pasakomi šie žodžiai, apibrėžiantys žmogaus nuodėmės išgyvenimus: „Už mūsų nuodėmes, blogis įgavo žmogišką pavidalą. Kėsiniesi į blogį – kėsiniesi į žmogiškąjį kūną. Dievas atleis, tik tu sau neatleisk. Taip ir gyvenk, tarp atleidimo ir savo graužaties.“ Pasaulis pakrikęs, Rubliovas yra priverstas nusidėti – nužudyti žmogų, tačiau turi ir prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė. Vienuolis atpirkinėja savo nuodėmę su dideliu pasišventimu, tai neleidžia jam užmiršti to, ką jis padarė, jis išgyvena tai dar giliau ir ilgiau. Tokios stiprybės ir ryžto labai trūksta kitiems, tad Rubliovas turi atpirkti ne tik savo nusidėjimą, bet ir aplinkos. Ji persisunkusi atpirkimo būtinybės ir liūdesio. Čia neįmanoma gerai jaustis, kaip sakė Rubliovas: „Neturiu apie ką su žmonėmis šnekėtis.“ Kas gali tave suprasti, kai pasaulis toks susvetimėjęs. Rubliovas tampa opozicija supančiam žiaurumui ir nuodėmėms.
Rubliovas nėra vaizduojamas kaip smurto auka, o kaip įvykusiu įvykių dalyvis, kurį daug labiau, kaip stebėtoją, įtakoja mirtis. Jis tarsi nuo to išsisuka, bet kaip kūrėjas, tai skaudžiai išgyvena. Mirtis, netektys, išdavystės, žmogaus nuopuoliai, ji smarkiai įtakoja, keičia dvasiškai. Jį tai paliečia daug labiau nei fiziniai kankinimai.
Niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai totoriai sudegino cerkvę, jie liko tokie patys, gal net dar įžūlesni. Žmonės stoja į jų pusę vardan savo pirminių instinktų, vardan kąsnio, badmečiu išduodama moralė. Toks laikas – tai tikėjimo išbandymų metas, tačiau ne visi sugeba šiuos išbandymus įveikti, nugalėti patys save.
Kaip atsvara tam, filme regime varpo liejimo kaip naujos vilties sceną. Vaikinas įkalba žinąs varpo liejimo paslaptį, įtikinėdamas kitus, jis pats įtiki, kad gali priversti varpą suskambėti. Kai tave kelyje lydi Dievas, ir tu juo pasitiki, nors nežinai kur eini, atsiduri teisingame kelyje. Filmo pabaigoje išgirstame skambant naują varpą, tai kaip kvietimas į bažnyčią, į dvasinį kelią.
Filmą vainikuoja Rubliovo ikonos, kurios tarsi kyla iš varpo dužių, suskamba spalvotai, taip išsikleisdamos visa savo esatimi, ir visa Rubliovo esybe. Ikonas regime lietui lyjant, taip išryškinamas jų sakralumas.
Tarkovskis kaip svarbiausią dalyką, kurį jis norėjo pasakyti filme, pabrėžė patirtis. Patirtis yra būtina, be jos nebūna žmogaus: „Individuali patirtis išsiugdoma su skausmu, su pastangomis, su tam tikru kančios laipsniu. Tik tas, kuris išgyvenęs šiuos sunkumus, gali patirti esmę.“ Rubliovas išgyvenęs sugebėjo išlaikyti savo moralę, meilę žmonėms ir tikėjimą ateitimi. Visa tai yra jo kančių rezultatas. Rubliovas vienuolyne buvo išmokytas tikėjimo, intelektualinio tikėjimo, kuris stiprėjo laikui bėgant. Andrejus Tarkovskis: „Jis vis labiau tikėjo meilės idealu ir žmonių broliškumu, ir tai įvyko vien dėl to, kad jis kentėjo dėl šio idealo, greta savo žmonių.“