Prie buriuotojo Lino Ivanausko pavardės būtų galima pridėti – kaunietis. Bet tai, ko gero, būtų ne visai tiesa. L. Ivanausko namai – visas pasaulis.
O konkrečiai šiandien – garsioji greitaeigė jachta „Ambersail“, garsinusi Lietuvos vardą kelionėje aplink pasaulį „Tūkstantmečio odisėja“. Tačiau mažai kas žino, kad trejus metus kapitono namais buvo tapęs mažas šiaurės vakarų Anglijos miestelis Morkamas.
Baisiausia gyvenime – štilis
L. Ivanauską, buriuotojų įprastai vadinamą tiesiog Linkumi, galima sutikti ten, kur jo jachtą nuneša vėjas ir burės. Šiandien jis Klaipėdos uoste, po kelių dienų greičiausiai jau raižys Anglijos pakrantes regatoje „Sevenstar Round Britain & Ireland Race“, o tada su „Ambersail“ trauks žiemoti ten, kur šilta – gal į Ispaniją, gal į Italiją.
Labiausiai jūroje, o greičiausiai – ir gyvenime, Linas bijo štilio. Jis, vienintelis iš visų „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvių, įveikė visus 12 kelionės etapų. Kad Žemė apvali, įsitikino jau antrą kartą – prieš du dešimtmečius į kelionę aplink pasaulį leidosi jachta „Lietuva“. Antrą kartą įveikė ir buriuotojų Everestą – atšiaurųjį Horno ragą.
Tad kas jį nubloškė į Palangos dydžio kurortinį Lankašyro grafystės miestelį Morkamą? „Išvažiavau, nes norėjau pasigerinti buitį, užsidirbti pinigų, – pasakoja Linas. – Tais laikais Anglijoje mokėjo gal keturis kartus daugiau nei Lietuvoje. Be to, namie būdavo kur kas daugiau pramogų, pagundų – pinigai daug greičiau ištirpdavo. O ten – dirbi, dirbi, dirbi…“
Niekada nepasijuto savas
Trejus metus Anglijoje L. Ivanauskas vairavo krovininį automobilį. Prieš tai šį darbą keliolika metų dirbo ir Lietuvoje. Tiesa, kartais būdavo – viską meta ir išplaukia. Po metų grįžta ir vėl sėda prie vairo. Tolimas keliones vandenynais pakeisdavo tolimieji reisai po Europą. Galiausiai ryžosi išbandyti laimę svetur.
„Darbas Anglijoje buvo kaip visur, juk bet kokį darbą reikia dirbti. Skirtumas tik tas, kad Anglijoje, jei jau esi vairuotojas, tai ir dirbi tik savo darbą. Ten tau nereikia pačiam dar ir automobilio remontuoti. Lietuvoje, būdavo, nutinka kas kelyje, išsikvieti pagalbą, o viršininkas vėliau vis bamba, kodėl ne pats tvarkei. Anglijoje vos lemputė perdega ir jau kvieti meistrą“, – šypsosi Linkus, prisimindamas beveik idealias darbo sąlygas.
Į Angliją jis išvyko pakviestas bičiulio. Linui atvykus, toje pačioje Morkamo kompanijoje jau dirbo penki lietuviai ir keli lenkai. Pamažu tautiečių vis daugėjo, darbštūs rytų europiečiai vis stūmė iš darbo vietų tingesnius anglus. Galiausiai čia jau dirbo 20 lietuvių ir dar daugiau lenkų. Vis dėlto net tokioje „savoje“ kompanijoje Linas pasakoja visada jautęsis svetimas.
„Anglijoje sunku pritapti. Vietiniai tave vis tiek laikys trečiarūšiu. Tai oi kaip jaučiama… Anglai padirbę porą valandų gaudavo dvigubai daugiau nei mes. O mes buvome pratę dirbti kiek kitaip ir jiems tai, aišku, labai nepatiko“, – pamena L. Ivanauskas.
Per savaitę vairuotojams priklausydavo 24 valandų poilsis. Tačiau laisvą sekmadienį daugelis lietuvių ieškodavo papildomo darbelio. Linas jo dairydavosi Morkamo uoste.
Kompanija savo darbuotojams iš pradžių nuomavo nedidelį viešbutuką. Kiekvienas turėjo atskirą kambarį. Apačioje – bendra virtuvė. „Sąlygos buvo visai neblogos, nereikėjo, kaip daugumai lietuvių, grūstis dvidešimčiai žmonių viename name, – pasakoja Linas. – Kai atvažiavo daugiau lietuvių, kompanija paprašė, kad už viešbutį mokėtume patys. Bet kaina nebuvo labai didelė.“
Neverta aukoti gyvenimo
Gyvendamas Anglijos provincijoje L. Ivanauskas pastebėjo, kad dauguma anglų dar didesni kaimiečiai nei lietuviai. Ir tikrai ne patys tvarkingiausi pasaulyje. „Būdavo, gauni anglo mašiną, o joje – toks mėšlynas, kad pas mus fermoje švariau… – stebisi Linas. – Užeini į svečius – dar baisiau. Net buvau padaręs nuotraukų, kaip mes viešbutyje gyvenome, o kaip anglai. Patikėkite – skirtumas akivaizdus.“
Dar vienas dalykas, kritęs į akis Linui, – tai lietuvių nenoras bičiuliautis su lietuviais. Tie, kurie į Angliją emigravo tais laikais, kai tai dar buvo nelegalu, apskritai vengia bendrauti su naujaisiais imigrantais. Jie – tikri atsiskyrėliai. Linas spėja, kad dėl to labiausiai kaltas žmogiškas pavydas, baimė, jog kitas uždirbs daugiau, nusipirks geresnį namą, vairuos gražesnę mašiną. „Iš tiesų labai skiriasi žmonės, iš Lietuvos suvažiavę dirbti į Angliją, Airiją, ir tie, kurie dirba Švedijoje ar Norvegijoje. Vis dėlto pastarieji dažnai būna malonesni, kiek aukštesnio intelekto“, – savo patirtimi dalijosi Linas, kadaise uždarbiavęs ir Jungtinėse Valstijose.
Aplankęs daugumą pasaulio šalių, bendravęs su pačių įvairiausių kultūrų žmonėmis, Linkus tvirtai žino, kad jam arčiausiai širdies – lietuviškas gyvenimas. Svetimi papročiai ir įpročiai visada ir liks svetimi. Nes tik Lietuvoje – tikri draugai, suprantantys tave iš pusės žodžio, čia viskas, rodos, gerokai paprasčiau.
„Tiek Anglijoje, tiek Amerikoje niekada nebūsi savas. Daugybė žmonių, svetur baigusių gerus universitetus, vis tiek pasakoja, kad jie ten laikomi žmonėmis ir trečiųjų šalių, – sako L. Ivanauskas. – Išvažiuoji, dirbi, dirbi, pamiegi keturias valandas ir vėl dirbi. Stengiesi išnaudoti kiekvieną minutę. Paskui pasižiūri – o kam? Neverta, ne piniguose iš tikrųjų laimė. Ne vien tik pinigai viską lemia.“
