Šaltam orui – karštas gėrimas!

Sinoptikai buvo teisūs, prognozuodami šaltą ir baltą žiemą. Pasinaudokite žiemos teikiamais malonumais, bet nesušalkite! O jei ir sušalote, kviečiame pasišildyti prie šildančiųjų gėrimų ,iš įvairiausių pasaulio kraštų, puodelio.

Visos valstybės skiriasi, taigi skirtingos ir jų tradicijos, o taip pat ir „susišildymo būdai“. Žinoma, geriausia būtų šių gėrimų paragauti tose vietose, iš kurių jie kilę, nors galima mėginti pasigaminti ir namuose…

Bolivija: „Api Morado“ arba „Blanco“

Kai Bolivijoje karštį keičia šaltis, vietiniai šildosi keistu purpurinės spalvos gėrimu „Api Morado“. Tai ypatingas gėrimas, pagamintas iš purpurinių kukurūzų bei ananasų, pagardintas aromatiniais prieskoniais: cinamonu, gvazdikėliais ir apelsino žievele. „Api Morado“ yra labai tirštas, todėl jį galima ir gerti ir valgyti tuo pačiu metu. Dažniausiai šis gėrimas patiekiamas pusryčiams, kartu su sausainiais. Taip pat yra ir „baltoji“ šio gėrimo versija, pagaminta iš pieno, cukraus, cinamono ir baltos duonos. Sakoma, jog senovėje tenykščiai tų žemių gyventojai – inkai, vartodavo „Api Morado“, kaip priemonę, leidžiančią išlaikyti šilumą. Šiandien keliautojus šiuo gėrimu gali pavaišinti Vakarų Bolivijos ar Andų gyventojai.

Australija: „Wattleccino“

Jei kelionių planuose Australija – reikėtų nepamiršti paragauti šio gėrimo! Niekur kitur pasaulyje jo negalima rasti, nes „Wattleccino“ gaminamas iš australiškos akacijos, pripažintos nacionaliniu augalu. Kai sėklos prinoksta, jos suteikia malonų skonį kavai, kuri ruošiama kaip „Cappuccino“: su kavos aparatu paruošiama „Espresso“, įpilama pieno ar grietinėlės, papuošimui apibarstoma cinamono. „Wattleccino“ primena kavos su riešutais ir šokoladu skonį.

Egiptas: „Sahlab“

Šio gėrimo prekeivių tikrai sutiksite Egipto gatvėse: jie pardavinėja „Sahlab“ pilstydami jį iš didžiulių varinių virdulių. „Sahlab“ paruoštas iš pieno, įdedant krakmolo (manijokos) ir cinamono. Šis karštas gėrimas yra populiarus ir kitose šalyse, pvz., Viduržemio jūros rytinėje pusėje bei Viduriniuosiuose Rytuose. Tie, kurie lankėsi Turkijoje žiemą, tikriausiai jau ragavo šio skanaus gėrimo.

Olandija: „Anijsmelk“

Jei mokate olandų kalbą, iš pavadinimo paaiškės, jog šis klasikinis olandų gėrimas gaminamas iš pieno. Pirmiausia paimamos piene išmirkytos anyžiaus sėklos ir susmulkinamos. Įdedama cukraus ir užvirinama. Šiandien olandai „Anijsmelk“ gamina paprasčiau: vietoj sėklų mirkymo piene, jie piene ištirpina anyžių sėklų cukraus kubelius (kurių bent jau Olandijos parduotuvėse galima rasti). Pienas sušvelnina aštrų anyžių skonį. Tačiau nemėgstantys saldymedžio skonio, tikriausiai nepamėgs ir šio gėrimo.

Indija: „Masala“ arbata

Tie, kurie jau lankėsi Indijoje, turėtų žinoti aromatinę „Masala“ arbatą. O galbūt ją dauguma išbandė pasigaminti ir namie, nes tai labai paprasta: į įkaitintą pieną įdedamas kardamonas, gvazdikėliai, cinamonas, imbieras ir pipirai. Pavirus dar papildoma stipria juodąja arbata. Vis dėlto šis „prieskonių rinkinys“ gali keistis, kai kurie žmonės pasirenka kitokius ingredientus, pvz., į puodą įmeta muskato, vanilės ar anyžių. „Masala“ arbatos galima paragauti bet kurioje Indijos vietoje. Gatvės prekiautojai siūlo šios arbatos ant kiekvieno gatvės kampo. Beje, jei sulaukėte kvietimo pasivaišinti „Masala“ arbata, atsisakyti nemandagu!

Nepalas ir Tibetas: „Cha“

Svetimšaliams ši sūri, aromatinga ir truputį apkartusio sviesto (pagaminto iš jakų pieno) arbata, gali nepatikti. Tačiau nusprendus važiuoti į Nepalą ar Tibetą, tikriausiai teks prie to priprasti, nes čia ši arbata yra labai dažnai geriama. Taigi pasiūlymo, pasivaišinti šiuo gėrimu, išvengti nepavyks. Arbata gaminama iš arbatžolių, sviesto ir druskos. Riebalai gerai veikia sutrūkinėjusias lūpas, sugrąžina jėgas, išnaudotas einant ilgais kalnų takeliais, padeda kūnui išlaikyti šilumą. Visi išvardinti sindromai čia lengvai randami.

Islandija: „Kumenkafe“

Tradicinę kavą islandai gamina su kmynais. Yra daugybė kavos rūšių, tačiau šioje saloje populiariausia – į paruoštą kavą įpilant „Brennivin“ (bulvių degtinės rūšis, paskaninta kmynais, dar vadinama „ juodąja mirtimi“). Šis pavadinimas paaiškina viską: gėrimas yra nepaprastai aitrus.

Argentina, Bolivija, Peru, Ekvadoras: kokoso palmių arbata

Žalsvai geltona ir truputį karti arbata yra ruošiama iš kokoso palmių lapų, padedanti priprasti prie Andų… Tai „stebuklingas“ vaistas, kuris gydo kalnų ligą. Arbata padeda skaudant galvai, raumenims, esant nuovargiui ar kitiems negalavimams. Vietiniai sako, jog kokoso palmių arbata – puikus vaistas sutrikus skrandžio veiklai, esant žarnyno problemoms. Svarbiausia – neruošti šios arbatos lauke, nes daugelyje vietų ji uždrausta.

Marokas: žalioji mėtų arbata

Maroke ši arbata geriama ir dieną, ir naktį: per, prieš ir po valgio, kai susitinkama su draugais, sulaukus svečių ir pan. Kitaip tariant, žalioji mėtų arbata – tai dalis vietinės kultūros. Ji ruošiama mažiausiai tris kartus per dieną ir kiekvieną kartą skonis būna kažkiek pasikeitęs. Sakoma: „Pirmasis puodelis kartus kaip gyvenimas, antrasis – toks stiprus, kaip meilė, o trečiasis – lengvas kaip mirtis“. Svečias Maroke turi matyti visą arbatos ruošimą ir mėgautis šia „ceremonija“.

Kinija: karštas sojų pienas

Per tradicinius kinų pusryčius visada patiekiamas karštas sojų pienas. Jis gali būti pasaldintas cukrumi, pagardintas imbiero sultimis arba pandano lapais. Kartais gali pasiūlyti ir sūraus sojų pieno, tada bus sunkiau nustatyti, iš ko jis pagamintas, kokie ingredientai: ar tai tik druska, ar džiovintos krevetės, ar tai actas, ar garstyčios.
Mėgstantys naujoves ir keliones, atvykę į dar nematytą šalį, išbandys tos kultūros virtuvę, o nelinkę „eksperimentuoti“ liks ištikimi žinomiems ir jau patikrintais dalykams (šiuo atveju – arbatai). Kiek žmonių, tiek ir skirtingų nuomonių. Kiek žmonių, tiek ir skirtingų skonių. Svarbiausia apsisaugoti nuo žiemos ir nesušalti!